Palmyra Galkontaitė su vaikais. Palmyros Galkontaitės archyvo nuotr.
Palmyra Galkontaitė su vaikais. Palmyros Galkontaitės archyvo nuotr.

Ši moteris geriau už kitus žino, kaip sunkiai susikalba žmonės – net patys artimiausi, net kraujo ryšį turintys. Ji žino ir atsakymą, kodėl tai vyksta. Priežastis – mes pernelyg susireikšminame, esame pernelyg jautrūs – sau… 

Su televizijos žurnaliste, laidų vedėja, įsiminusių laidų „Nakviša”, „Atleisk”, o dabar – „Nacionalinės paieškų tarnybos” autore Palmyra GALKONTAITE kalbėjosi žurnalistė Sveta VITKIENĖ.

 

– Prieš keletą metų pasakojote, kad svajodama apie ateitį, studijavote filosofiją, paskui norėjote būti tyrėja (o gal atvirkščiai?). Bet esate vienas įsimintiniausių televizijos veidų su stipriu psichologinių žinių bagažu; žurnalistė ir rašytoja, išleidusi knygą „Atleisk. Pasmerkta populiarumui”. Vis dėlto vingiavo kelelis nuo svajonių iki realybės – kaip tai vyko? Kodėl taip vyko?

– Paaugliškose mano svajonėse nebuvo žurnalistikos. Tačiau kiek save prisimenu, visada troškau padėti. Visiems, kurie man atrodė skriaudžiami, nustumti, nuvertinti. Globojau visus kiemo gyvūnus, draugaudavau su tais, kurie tėvams ar mokytojams atrodė prastos reputacijos. Gindavau juos. Ieškodavau ir rasdavau, kam ir kuo pagelbėti. Buvau tiesiog apsėsta romantiškai herojinės dvasios. Toks sovietmečio idealistinis produktas.

Rydavau knygas, o vyresnėse vidurinės klasėse ėmiau skaitinėti apie antikos mąstytojų gyvenimą, dėjausi į galvą jų mintis. O kai įsimylėjau vieną barzdotą liūdnų akių filosofą, nutariau, kad filosofija mudu suartins. Todėl po vidurinės ir mėginau patekti į tas tris vietas, kurios buvo skirtos atstovams iš Lietuvos, norintiems studijuoti Maskvoje ar tuometiniame Leningrade. Nesėkmingai. Tada man atrodė, kad visas mano gyvenimas negrįžtamai sunaikintas. Sugriautas. Blioviau lyg patyrusi didžiausią netektį. Bet reikėjo kažkuo užsiimti, kažką daryti. Taip pradėjau dirbti mašininke Vilniaus rajono laikraščio redakcijoje. Perrašinėdavau kitų žurnalistų rankraščius ir taip atradau dar vieną sritį, kurioje galėčiau būti naudinga. Vat taip iš peties išrėžti visiems, ką galvoju. Todėl jau kitą rudenį pradėjau mokytis žurnalistikos Vilniaus universitete. Na, o po to sekė darbai įvairiuose leidiniuose, o nuo 1986-ųjų rugpjūčio – televizijoje. Kai pagalvoju, siaubas, kaip jau ilgai.

Išsamiau – šeštadienio GR.

Sveta Vitkienė

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: