Valstybinius miškus valdančioms urėdijoms – ir vėl neramios dienos. Ūkio ministerijoje parengtas dokumentas, kuriame nurodoma, kad iki ateinančių metų pabaigos tokių struktūrų turi nelikti, o vietoj 42 urėdijų bus įkurta viena miškus valdanti įmonė.
Vėl pasėtas nerimas
Nepraėjo nė metai, kai pernai balandyje Seimas įstatymu įtvirtino 42 urėdijų skaičių. Už jų išlikimą tada kovoję miškininkai ir aktyviausi visuomenės atstovai bei prieš urėdijų panaikinimą ir už dabartinę miškų valdymo sistemą balsavę 103 Seimo nariai žinojo: kare dėl milijardais eurų vertinamų valstybinių miškų ginklai nesudėti. Naujo mūšio ilgai laukti neteko. Ūkio ministerijoje šių metų vasario 11 d. parengtas ir Seimui, ministerijoms bei kitoms valstybės institucijoms išsiųstas dokumentas „Dėl EBPO (Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos) rekomendacijų Lietuvos valstybės valdomų įmonių sektoriui įgyvendinimo priemonių plano“. Jame nurodoma, jog reikalinga sektorių su daugybinėmis valstybės valdomomis įmonėmis pertvarka: reikia išsiaiškinti pagrindines 42 urėdijų išlaikymo priežastis ir sektorių organizuoti taip, kad „būtų pasiektas veiksmingas išteklių paskirstymas ir į gyvendinti aukšti valdymo ir skaidrumo standartai“. O jie, kaip rašoma dokumente, galėtų būti pasiekti per įmonių jungimą. Sujungti miškų urėdijas į vieną įmonę numatomas terminas – ateinančių metų paskutinis ketvirtis. Už įgyvendinimą atsakinga Aplinkos ministerija.Šimtai valstybinių miškų sektoriaus darbuotojų, kaip patys sako, gerą dešimtmetį yra politikų ir urėdijas naikinti suinteresuotų asmenų karo įkaitai. Kokia valstybinių miškų valdymo sistemos ateitis, kodėl siekiama dabartinę tvarką išdraskyti? Kas laukia profesionalių miškininkų, jeigu būtų panaikintos urėdijos? Ar perspektyvu abiturientams rinktis miškininko profesiją, kai miškininkystės ateitis – miglota? Šia tema „Gimtasis…“ paprašė komentarų miškininkus vienijančios profesinės sąjungos, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto, miškininkus rengiančios kolegijos vadovų bei miškininkų.
Miškininkai jau bijo atvirai pasisakyti
Inga Ruginienė, Lietuvos miško ir miško pramonės darbuotojų profesinių sąjungų federacijos pirmininkė
Ūkio ministerijos parengtame dokumente – urėdijų naikinimas ir vienos įmonės įkūrimas, bet ši informacija nuo miškininkų profsąjungos slepiama. Nesuprantu kodėl? Reikia aptarti plačiai, kiek urėdijų ar kitaip pavadintų struktūrų reikia: 42, 1, 6 ar 9, o gal visai nieko nebereikia? Pabarstys urėdijų žmones, neaišku, kada ir kur. Normalu, kai reformatoriai turi viziją, ją svarsto su darbuotojais, visuomene. Kur eis Petras Petraitis, šiandien dirbantis urėdijoje, jei bus panaikintos urėdijos? Laukan, nes jo nebereikia? Ar pasikeis tik struktūrų pavadinimas, bet funkcijos liks? Nieko nežinome. Kažkas pabraižė, papiešė, kad bus taip ir ne kitaip. Bet juk valstybiniai miškai – viena svarbiausių valstybės turtų ir veiklos sričių. Kai pasiteiravau aukštų šios sistemos pareigūnų dėl urėdijų darbuotojų perspektyvos, man buvo atsakyta, kad „tai nėra dabartinio momento diskusija“. Bet taip neturi būti, svarbiausia – žmogus. Būtent vadovybė turėtų gerbti paprastą darbuotoją, ginti, nešmeižti. Tai, ką dabar girdime, yra visiškai neadekvati, faktais neparemta vadovų reakcija. Miškininkų profsąjunga jungia 2 tūkst. narių. Pacituosiu, ką man sako paprasti miškininkai: „Mes sąžiningai atliekame savo darbą, stengiamės. Miškingumas didėja, miškai tvarkomi gerai. O apie mus sakoma, kad netinkamai dirbame, grobstome, nesusitvarkome, mūsų per daug, švaistome pinigus. Jaučiame nuoskaudą. Mums tereikia vadovybės palaikymo.“ Žmonės nori ramybės. Bet kuris auditas, net ir Mokesčių inspekcija per patikrinimus pirmiausia įspėja, kur klaidos, pataria, kaip jas ištaisyti. O ką mūsų mobiliosios tikrintojų grupės, iš kurių tikėjomės patarimų, kaip efektyviau dirbti? Iš jų – tik nuobaudos… Matyt, mūsų opozicija tikisi, kad visi pasiduos, išsigąs ir įtikės, kad urėdijų naikinimas neišvengiamas. Dažnai pasijuntu šiame karo lauke kaip vienišas karys. Miškininkai jau bijo atvirai pasisakyti.
Verslininkai miške mato… daug stovinčių eurų
Algimantas Salamakinas, Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas
Yra keli momentai. Pirma – siekis panaikinti urėdijas, arba, kaip sakau, urėdijų utilizavimas. Galiu garantuoti, kol būsiu Aplinkos apsaugos komiteto pirmininku, to neleisiu. Vieną karą Seime pernai balandyje laimėjome. Ir prieš prezidentės veto. Seimo nuotaikos urėdijų klausimu labai geros: nereikia tokių reformų daryti, kai net nepaskaičiuota, kokia iš to ekonominė nauda. Galų gale nepaisykime vien ekonominės naudos. Patinka Vokietija. Ten nebežiūri, kad tik daugiau iš miško uždirbtų, valstybė net dotuoja miškininkus, nes miškas – visko pagrindas, ekologija, gamtos ir Dievo sukurta gėrybė. O pas mus verslininkai miške mato… daug stovinčių eurų.
Antra – vyksta kova dėl medienos pardavimų. Medienos perdirbimu užsiimantys verslininkai nori pirmumo teisės ir jiems palankia kaina įsigyti medieną. Mes šią kovą prieš tokį korupcinį siekį irgi laimėjome. Dabar vėl pradeda sukti apie tą patį, bet šiam, o ir būsimam Seimui, manau, proto užteks… Kitose verslo sferose rinka reguliuoja ir verslai išgyvena, susimoka mokesčius. „Padėkit. Arba nestatysim Mažeikiuose fabriko“, – ateina medienos verslininkas į komitetą ir terorizuoja. Koks čia „išmislas“?! Kodėl gi mūsų žmonės negauna pirmumo teisės pirkti benzino, duonos? Šioje vietoje esu piktas, nors verslininkus gerbiu. Pusketvirtų metų murkdėmės komitete, bet pirmumo teisės ir lengvatų pirkti medienos verslininkai nesulauks. Lenkai tą padarė ir gavo iš Europos baudą. Mes irgi gautume, o kas ją mokėtų? Mokesčių mokėtojai…
Kodėl tie pagrindiniai verslininkai taip klykė? Kad nepavyko perimti į savo rankas medienos. Ir pavasarį tikrai nepraeis. Prieš pusantrų metų turėjau pokalbių su užjūrio vikingais. Jie sakė: „Turite daug neprivatizuoto turto. Komunalinis ūkis, miškai.“ Paklausiau: „O ko jūs norite? Bankus jau turite.“ Sako, reikia miškų…
Kartais Prusaičio (Rimanto Prusaičio, generalinio miškų urėdo – aut. past.) nesuprantu. Perskaičiau jo interviu, buvau pasikvietęs į komitetą ir sakau: „Rimantai, sakot, lenkų pavyzdys… Bet ten dar mažesnės urėdijos nei pas mus. Argi tik Lenkijoje visuomenė gerbia miškininkus, o pas mus – ne?“ Jis sako, žurnalistas nesuprato. Jo interviu nervina visą laiką. Kolega Andrius Palionis pernai buvo užregistravęs įstatymo projektą panaikinti Generalinę urėdiją. Pristabdžiau, bet pavasario sesijoje šis klausimas bus įtrauktas į darbų programą. Siūloma generalinės urėdijos funkcijas atiduoti Miškų tarnybai.
Ką pasakyti miškininkams? Jie turi dirbti labai ramiai, nekreipti dėmesio į šį „briedą“. Ir neskaityti tų interviu. Jeigu vėl bus norima kažką pajudinti, teks tai įrodyti Seimui.
Blogiausia, kad valstybinio miško valdymo reikalai politizuojamai
Raimundas Nagelė, privataus miško savininkas, verslininkas, Lietuvos miško savininkų asociacijos valdybos narys
Nesu giliai susipažinęs su planuojama valstybinių miškų valdymo pertvarka. Kai kas nors naikinama, turėtų būti optimaliau. Dabar kontorų nemažai, o ir veiklą efektyvinti yra kur, kaip ir kiekviename kitame versle. Dirbu su Latvija, ten miškus valdo viena įmonė. Bet ar tikrai būtų geriau, jeigu pas mus neliktų urėdijų, o miškus valdytų viena įmonė, nežinau. Įsivaizduoju, kad būtų perimtas tik planavimas ir valdymas, o padaliniai rajonuose vis tiek liktų. Miško šeimininkas turi būti vietoje. Naujam žmogui mažiausiai pora mėnesių reikia vaikščioti po miškus, kad žinotu,, kas kur yra. Teko dirbti girininku, pataikiau tuo metu, kai buvo mažinamas girininkijų skaičius. Su miškininkais gerai sutariu, jie – gerbiami žmonės. Dažnai sakau: jeigu miškininkas, tai truputį ir menininkas, nes toks darbas, kad visko pinigais nepamatuosi.
Blogiausia, kad valstybinio miško valdymo reikalai politizuojamai, o nežinomybė, kaip ateityje su valstybės turtu bus, duoda labai daug neigiamų dalykų ir moraliniame kontekste nepadeda: miškininkai nežino, iš valdžios ko laukti.
Niekaip nebaigiama su rezerviniais miškais, kurių yra ir prie mano nuosavybės: šeimininkai nori atsiimti, bet biurokratinės procedūros ir įvairūs žemės reformos trikdžiai tęsiasi metų metus. Privačių miškų savininkai jaučiamės valdžios nelabai mylimi . Vietoj to, kad skatintų, esame spaudžiami prie žemės, ypač dėl 5 proc. mokesčio už kiekvieną nukirstą kubą. Pastaraisiais metais kirtimų mažinau dėl kritusios medienos pardavimų kainos. Tenka dirbti kitus miško darbus, kurie imlesni laikui ir darbo jėgai, kuri neatpigo, o ir darbuotojų rasti vis sunkiau. Bet medienos rinkos verslas juda, gal sulauksime ir geresnių laikų.
Ar pradės didėti miško vertė, jei pastumdysime kėdes
Albinas Tebėra, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegijos direktorius, agrarinių mokslų daktaras
Ūkininkavimo valstybiniuose miškuose intensyvumas labai skirtingas. Pavyzdžiui, mažo miškingumo valstybėse, tokiose kaip Olandija, Danija, 1 mln. ha miško medienos santykinai ruošiama septynis kartus daugiau nei Lietuvoje. O tokiose valstybėse kaip Rusija, Argentina – kelis kartus mažiau. Reikia vertinti ne tik ūkininkavimo intensyvumą, bet ir kitus aspektus: našumą, miškų kokybę ir kaip tai koreliuoja su dirbančių specialistų skaičiumi. Lietuvoje miškai neblogi, ir plotai plečiasi, ir ištekliai auga. Taigi duonos miškininkystėje buvo ir bus. Niekur tie žmonės neišsibėgios, bet planuojamas urėdijų skaičiaus pakeitimas dar negarantuoja gerovės.
Reikia keisti valdymo sistemą? O vardan ko? Kas iš to bus? Mūsų miškininkystėje yra trys tikslai. Pirma – miškų ateitis ir išteklių vertė: kad jie plėstųsi, augtų vertė, ekonominė nauda. Jau nekalbant apie kitas miškų funkcijas. Antra – iš šio valstybės sektoriaus siekti didesnių investicijų socialinėms reikmėms. Juk iš miškų naudos išgyvena ne tik dirbantys miškininkystės sektoriuje. Trečia – reikia pinigėlių, niekas nenuleidžia iš dangaus maišo. Kai kuriose valstybėse miškų sektorių net dotuoja, nes miškus tausoja, daug jų yra nekomercinės paskirties. Turime organizuoti veiklą, kad generuotųsi didesnės pajamos: puoselėti išteklius, bet kaip ir kiekvieną kitą produktą miškus reikia naudoti kuo racionaliau. Nukirstą medį galima sudeginti, bet galima ir gerokai vertingesnį produktą iš jo sukurti. Taigi yra rezervų.
Ką daryti? Įkursime vieną įmonę, jos centras – Vilniuje, Kaune ar Kėdainiuose. Ar nuo to pradės didėti miško vertė, jei pastumdysime kėdes? Nesu didelio darbuotojų skaičiaus šalininkas, bet kiek dabar matau girininkijų, eigulių, tie žmonės nebelabai spėja suktis. Mažindami specialistų ne visada laimėsime. Turime 42 urėdijas, jos labai skirtingo ploto. Nustebinsiu: geriausi rezultatai – mažiausiose. Todėl karštokai apie šiuos dalykus kalbu.
Net Švedijoje, kur miško pramonė išvystyta, patiriama nuostolių. Gal Generalinės urėdijos vadovui iš tiesų atrodo, kad sunkėjanti padėtis miškų sistemoje nesuvaldoma ir desperatiškai ieškoma išeičių – urėdijų naikinimo? Miškininko pareigybė duota ne Dievo, o valstybės. Ji ir vertina, kaip tikslus įgyvendini. Jeigu gerai – dirbate toliau, jei ne – gali pakeisti. Svarbu motyvacija, susitelkimas. Mažos įmonės efektyviau dirba. Tik kai sunkiau, stambių struktūrų darbuotojai labiau susitelkia, o mažosios jaučia nuolatinę įtampą ir gyvena racionalaus taupymo režimu. Ištikus ekonomikos staigiems pokyčiams vienos įmonės kitas „pridengia“ ir struktūra lengviau išgyvena. Tas tinka ir urėdijoms. Jei bus viena įmonė, pasunkėjus ekonominei situacijai vadovas gali pradėti desperatiškai blaškytis…
Liko nedaug šalių, turinčių valstybinių miškų įmonių sektorių. Mes daug metų galvojame, kad urėdijos bankrutuos, bet nė viena nebankrutavo… Pats žodis „reforma“ – netinkamas. Tarsi reikia kažką sugriauti, o reikia tik tobulinti. Abu sektoriai – valstybiniai miškai ir pramonė turi būti stiprūs. Miškininkai ir verslininkai susiję: vieniems reikia, kad išaugintą mišką pirktų, kitiems – kad medienos būtų. Taigi takoskyros neturėtų būti, bet matau, kad perbėgusi juoda katė… Miškų tarnybos posėdyje esu išdėstęs savo poziciją kaip ir jums, kad turi būti aiški ir objektyvi ūkinės veiklos vertinimo sistema. O valdymas – tik priemonė. Bet jeigu valdymas tampa tikslu pakeisti, tai neteisinga. Taip galvoju ne tik aš, taip supranta ir Seimas, neleidęs išdraskyti urėdijų. Reikia baigti nereikalingas diskusijas, nes darbo kokybei ir rezultatui labai svarbi psichologinė atmosfera.
Dažnai organizuojame šviečiamąją miškininkystės veiklą, miško savininkų kursus. Rokiškis nustebino: į urėdijoje sausyje vykusius mokymus susirinko pati gausiausia privačių miškų savininkų bendruomenė. Jūsų miškininkai labai mylimi ir vertinami. Ir ne tik jūsų, ši profesija visuomenės gerbiama visoje šalyje. Taigi toks visuomenės požiūris labai daug pasako apie urėdijų veiklą.
Aldona MINKEVIČIENĖ
