– Vaikystėje ne vienas esame šokinėję su pagaliu ir įsivaizdavę, jog jojame kaip Don Kichotas. Kokios šio sporto ištakos?
– Rašytiniai šaltiniai šio sporto apraiškas mini net nuo 1695 m. Anglijoje. Pagamintos žirgų figūros buvo vadinamos (hobin or haubby), prancūziškai (aubin). Jas aprašė to meto šviesuoliai, Anglijoje – White Kennett, o Prancūzijoje Phil Comines. Pavadinimas kildinamas ir iš karinių reikalų. Dar tuometinėje kavalerijoje buvo speciali nedidelių žirgų rūšis, kurie išsiskyrė savo judrumų ir greitumų. Juos vadino „Hoblers“ arba „Hovellers“, kurie buvo naudojami žvalgyboje. Dėl savo judrumo ir mobilumo galėjo greičiau perduoti reikiamą informacija. Panašūs žirgai buvo naudojami pasienio tarnyboje ir juos vadino „Hoobies“. Nuo to ir kilo šis pavadinimas, kuris lietuviškai reikštų „žaislinį arkliuką“.
– Kaip šis sportas paplito Lietuvoje?
– Dar prieškario Lietuvoje vaikai taip pat žaisdavo mediniais (faneriniais), jau panašiais į šiuolaikinius „Hobby horse“, dar kartais vadinamus „Stick horse“ arkliukais. Kai kur buvo galima sutikti arkliukus, kurių lazdos gale buvo įtaisytas ratukas, kad vaikas galėtų tarsi važiuoti. Jei viduramžių vaikai žaisdavo ir vaizduodavo riterius, tai mūsų laikais šis dalykas labiau atspindėjo pramogą ir laisvalaikio praleidimą. Kaip šis mielas užsiėmimas atkeliavo į Lietuvą, sunku pasakyti, bet šiais laikais informacijos srautas iš viso pasaulio didžiulis, tad nenuostabu, kad pamačius atsirado entuziastų ir mūsų šalyje.
– Jei jis atkeliavo iš užsienio, kurioje šalyje padėti šio sporto kertiniai akmenys?
– „Hobby horse“ kaip sporto rūšis išpopuliarėjo XXI amžiuje Suomijoje. Tai buvo tikra revoliucija, kuria pradėjo Suomijos filmų kūrėja, nominuota „Oskarui“, Selma Vilhunen. Sakoma, kad tai tarsi buvo mergaitės užgaida, tačiau ji išsivystė į plačią „Hobby Horse“ mylėtojų bendruomenę, kurią dabar sudaro apytikriai 5000 bendraminčių. Ši sporto šaka labai populiari jauno amžiaus vaikų tarpe, o apie 90 % užsiimančių mergaitės. Ne paslaptis, kad vienus jų „Hobby horse“ pastūmėjo domėtis tikrais žirgais ir žirginiu sportų, bet taip pat ir atvirkščiai, jau sportuojančius su žirgais papildomai sportuoti „Hobby horse“.
– Kaip ir visi sportai, šis irgi turėtų turėti taisykles, nuostatus. Ką reikėtų žinoti?
– Šis sportas gal ir atrodo gana paprastas, bet turi aiškias taisykles, struktūrą ir nuostatus. Varžybose adaptuotos tikro žirginio sporto varžybų taisyklės, tik kad visą žirgo darbą turi atlikti raitelis. Varžybose rūšys būna įvairios, tokios kaip dresažas, išjodinėjimas ar konkūrų varžybos. Vienose svarbu dedami žingsniai ir atliekamos figūros, o kitose švara (peršokti be klaidų) ir greitis. Šis sportas tikrai įtraukia, nes įveikus, pvz., 60 cm maršrutą jau atsiranda noras šokti aukščiau, pvz., 80 cm ar net metrą…
– Kuo jis geras jauniesiems sporto entuziastams?
– Jis yra judrus ir reikalaujantis fizinių pastangų: judrumo, koordinacijos, greičio ir ištvermės. Tai sveika sporto šaka, kadangi šiltu metų laiku daug laiko praleidžiama gamtoje ir pakankamai intensyviai fiziškai judama. Šaltuoju metų laiku varžybos ir treniruotės vyksta uždarose patalpose, dažniausiai sporto salėje.
– Kaip Jūs pats buvote įtrauktas į šį sportą?
– Mūsų istorija nėra išskirtinė. Mano vaikai (turiu 3) augo prie žirgyno, kuris nuo namų apie 400 m. Vedžiodavom šunis ir vis užsukdavom aplankyti arkliukų. Atnešdavome jiems lauktuvių, tai morkytę, tai obuoliuką. Taip „prisivaikščiojom“, kad kai dukra sulaukė 6 metų, paprašė pabandyti pajoti. Jau nuo 7-erių pradėjo lankyti treniruotes ir taip tęsiasi iki šiol. Dabar dukrai 15 m. Ji jau du kartus Lietuvos vicečempionė ir vieną kartą čempionė vaikų grupėje. Teko dalyvauti ir varžybose užsienyje. Didžiausias laimėjimas „Grand Prix“ Belgijoje 130 cm konkūro nugalėtoja.
– Tai tikrieji žirgai atvedė iki žaislinių?
– Kažkaip taip. Jau minėjau, jog kai kas nuo tikrų, peršoka į šiuos. Taip nutiko ir mano dukrai. Kartą nutiko taip, kad tokį arkliuką pamatė pas drauges ir panoro jais šokinėti per kliūtis. Labai įsitraukė į šia papildomą veiklą, daug treniruodavosi ir dalyvaudavo varžybose. Kartais labiau norėdavo šokti su „Hobby horse“ nei su tikru žirgu. Labai gerai prisimenu, kai vieną vakarą prieš fizinio ugdymo pamoką „maudė pilvą bei skaudėjo kojas“, bet prisiminus, jog poryt „Hobby horse“ varžybos skausmas kaipmat dingo…
– Nepaisant tėčio vaidmenio šiame sporte, esate įtrauktas į jį plačiau. Ką dar veikiate populiarinant šį sportą?
– Kadangi aktyvumo labai daug, sugalvojome įkurti „Konkūrų jaunųjų raitelių paramos fondą“. Esame oficiali organizacija Lietuvoje, kuri padeda jaunimui sportuoti, organizuojame varžybas, gaminame inventorių bei užsiimame kita veikla, susijusia su žirginiu ir „Hobby horse“ sportu. Turime idėją suorganizuoti šio sporto čempionatą Lietuvoje (atskirais etapais), išrinkti geriausius „Hobby horse“ raitelius, juos išsiųsti į čempionatą Suomijoje. Norinčius paremti jaunuosius raitelius kviečiu skirti 1,2 % jaunųjų raitelių sportinei veiklai organizuoti.
– O kaip sugalvojote organizuoti varžybas Salų dvaro kultūros ir laisvalaikio rezidencijoje?
– Mus su dvaro valdytoja Birute Dapkiene suvedė žirgai. Per kažkurias dukros varžybas teko pasikalbėti, ir aš užsiminiau apie mūsų fondo vykdomą veiklą. Ji labai susidomėjo, pasiprašė pagaminti keletą žirgų, kuriuos galėtų naudoti per vaikų šventes. Taip sugalvojome, jog kai kada tokias varžybas galėtume suorganizuoti ir Salose, o vaikų Velykėlės pasirodė tam puikiai tinkama diena.
– Dėkui už pokalbį.
