vaiva1

Į klausimą, kodėl kaskart tokį gražų rudenį atsėlina liūdesys, ji atsakė: „Tai neramaus proto klausimas…“ Su bioenergetike Svetlana SMERTJEVA kalbėjosi žurnalistė Sveta VITKIENĖ.

– Ir vis dėlto, ruduo ir liūdesys dažnai ateina kartu…
– Tai, su kuo susitinki, susiduri, bet nemoki įvardinti, pasąmonę veikia labai stipriai. Gali būti, kad tiesiog toks metas – artėja Vėlinių laikas, daugeliui iš mūsų šis laikas asocijuojasi su praradimu. Nieko blogo liūdėti. Prasčiau, kai susitinki žmogų, o jis sako: „Mane tuoj puls depresija…“
– Jums toks žmogus atrodo keistas?
– Ne keistas. Tiesiog aš žinau, kodėl jis taip kalba… Kartais priežasčių liūdėti iš tikrųjų yra, ir liūdėti tada natūralu. Tačiau daugeliu atveju klausimas: „Kodėl man liūdna?“ yra neramaus proto klausimas. Žmogaus nėra čia, dabar, jis arba atsisukęs į praeitį, kur kažkas nemalonaus nutiko, kažkas sukrėtė; arba nerimauja dėl to, kas ir kaip bus, praeities patirčiai kuždant, kad gerai gali ir nebūti… Protas yra mūsų vedlys – juo labiausiai pasitikime. Buvo laikai, kai žmonės gyveno su gamta ir visiškai ja pasitikėjo. Tai buvo intuityvus protas. Dabar atsakymus į klausimus apie save „guglinamės“ arba alinamės spėliodami. Nepasitikime net savom akim. Akys gi mato, kaip gražu aplinkui rudenį, kokios spalvos, kiek turime nemokamos galimybės mėgautis dangumi, pasipuošusia žeme, savo žmonėmis… Ir laiko tam daug nereikia. Automobiliai, jei ką, turi stabdžius. Pamatei gražų medį – stabtelk.
Išsamiau – šeštadienio GR.

Sveta Vitkienė

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie