Sugriauta daržinė, nuplėšti ūkinio ir gyvenamojo namo stogai, apversta ir sugadinta melžimo aikštelė, išdaužyti namo langai, nulaužti ir iš šaknų išversti šimtamečiai medžiai… Tokį vaizdą po penktadienio naktį kelias minutes siautusios vėtros išvydo Ramutės ir Almanto Skardžių šeima.
„Jei ne paskolos bankams, spjautume į žemės ūkį. Tik visiški idealistai gali tiek vargti, šviesios dienos per darbus nematydami“, – sakė optimizmo iki šiol niekada nestokojusi jūžintiškė Ramutė Skardžienė, rodydama vėtros siautulio suniokotą ūkį.
Slėgė sūrius..
Kai prieš pat praėjusio penktadienio vidurnaktį ėmė dužti namo langų stiklai, ūkininkė Ramutė slėgė sūrius. Pirma smilktelėjusi mintis – kažkas tyčia elgiasi niekingai, daužo langų stiklus. Tačiau triukšmas kieme sustiprėjo akimirksniu, girdėjosi, kaip švilpdami skraido stogo šiferio lapai ir dūžta atsimušę į mūrinio namo sienas. Traškėdami lūžo medžiai. „Buvo taip baisu, tarsi per mūsų kiemą eitų karo frontas. Vėjo sūkuriai siautė ir ūžavo keletą minučių. Į laiką išeiti neišdrįsome net jam nurimus. O ryte apie 5 valandą atvėrusi lauko duris netekau žado: kiemas buvo suniokotas“, – pasakojo p. Ramutė. Rankos nusvyro pamačius, kad vietoj daržinės, kurioje žiemą laikė dalį gyvulių, belikusi didelė lūženų krūva. Likę be stogo niūrūs stūksojo ne tik pagrindinis ūkinis pastatas, bet ir dalis šeimos dviaukščio namo. Nuskubėjusi už tvarto, kur driekiasi ganyklos, ūkininkė pamatė apverstą ir smarkiai apgadintą brangią melžimo aikštelę. Dideliais medžiais apaugusi sodyba po vėtros tarsi apsinuogino: tarsi suklupo iki pusės nulaužti galingi vyro Almanto prieš kelis dešimtmečius sodinti maumedžiai, o šimtametės eglės buvo išrautos su šaknimis. Aplaužytomis obelų šakomis, išilgai kamieno perplėštomis kriaušėmis aušrą pasitiko sodas…
„Skauda širdį dėl visko, ir dėl medžių, šioje sodyboje augusių šimtmečius: pastatų stogus sulopysim, o tokių galiūnų savo gyvenime nebeužauginsim“, – guodėsi dėl patirtų nuostolių A.Skardžius.
Nuostolių dar nežino
Jūžintų miestelio pakraštyje ant kalvos besipuikuojanti Skardžių šeimos sodyba tokios gamtos bausmės sulaukė pirmą kartą. Per karą sudegė tvartas, tačiau tai buvo ne gamtos, o žmonių darbas. “Čia vėjas visuomet stipresnis nei miestelyje. Net galvojome vėjo jėgainę statyti. Tačiau niekada nemaniau, kad šitaip baisiai gali nutikti. Kaimynė pasakojo, kad tąnakt pakalnėje vėtra nuvertė bičių avilį, išlaužė beržus, egles. Visa niokojantis vėtros stulpas, ko gero, ėjo labai siauru ruožu tiesiai per mūsų kiemą, o čia siautė, kol išsikvėpė…” – svarstė p. Ramutė. Kokių nuostolių ūkiui stichija pridarė, kol kas neaišku. Užvakar ūkininkai dar negalėjo valyti audros padarinių, nes laukė atvyksiančių draudimo kompanijos atstovų. Skardžiai džiaugėsi, kad viesulas pasigailėjo, o gal nepastebėjo brangios žemės ūkio technikos…
Laukia pagalbos
Ramutė ir Almantas tveriasi už galvos vien nuo minties, kiek daug pinigų reikės atstatyti suniokotą ūkį. Pirmiausia imsis namo: negyvensi po atviru dangumi, ypač lietingu oru. Lyg tyčia – pati šienapjūtė. Šiai šeimai labai svarbi bet kokia žmonių pagalba: reikia medienos, šiferio, darbininkų. Seniūnija žada atsiųsti žmonių, dirbančių pagal Viešųjų darbų programą, duoti traktorių nuolaužoms išgabenti. Kreiptasi pagalbos į rajono Ūkininkų, žemės ūkio bendrovių ir kooperatyvų rėmimo fondą, tačiau jis beveik tuščias. “Net, jei vinių kibirą kas paaukotų, ir tai būtų didelė pagalba. Jūžintų žmonės geri, tikiuosi, kad nepaliks mūsų bėdoje”, – guodėsi p. Ramutė, sulaukusi kolegų ūkininkų užuojautos.
Optimizmas išseko
Prieš 25 metus į vyro tėvų namus iš Nemenčinės atsikėlusi jauna Ramutės ir Almanto šeima kūrė gražius ir didelius planus: Almanto gimtinėje, vaizdingo ežero pakrantėje sukurti ūkį ir čia ramiai sulaukti senatvės. Kolūkiams subyrėjus šeima sėkmingai ūkininkavo. Tačiau penkis vaikus užauginusiems Skardžiams nepavyko išvengti banko paskolų: reikėjo plėsti ūkį, vaikus leisti į mokslus. Apie 70 ha ūkyje – 22 karvės, per 30 prieauglių. Buvo planuojamos naujos fermos statybos… “Jei būčiau numaniusi, kad taip pakryps gyvenimas kaime, nieku gyvu nebūčiau išvažiavusi iš Nemenčinės, kur turėjome gerus darbus, butą”, – gailėjosi jaunystės žingsnio p. Ramutė. Anot jos, mintys apie kaimo idiliją išseko, tačiau istorijos rato nebeatsuksi…
Iki nelaimės optimizmu tryškusiai suvalkietei Ramutei gyvenimas kaime apkarto ir vis dažniau nebesinori nieko. Tačiau teks suktis: vaikams ūkis turi likti nepraskolintas bankams.
Tiesa, likimas šiai šeimai buvęs ir dosnus: prieš keletą metų p. Ramutė išlošė automobilį, o kai nuvyko jo atsiimti, vyras Almantas loterijoje laimėjo kelionę į Paryžių. “Likimas davė, likimas ir atsiėmė”, – filosofiškai buvusias dovanas ir užgriuvusią nelaimę vertino p. Ramutė.
Viesulai kartojasi
Galingą gamtos stichiją šių metų gegužės pradžioje patyrė Aleknų kaimas (Juodupės sen.). Rašėme, kad staiga užėjęs viesulas nuplėšė kelių namų stogus, išnešiojo kiemuose daiktus, plėšė šiltnamius, rovė kelio ženklus, išlaužė šimtamečius medžius ir sodų vaismedžius. Gamtos reiškinių specialistai tuomet sakė, kad dėl staiga besikeičiančių temperatūrų susidaro didelės jėgos viesulų “koridoriai”, plėšantys ir verčiantys viską, kas pasitaiko jų kelyje.
Aldona MINKEVIČIENĖ
