Spaudos
Spaudos

Stačiatikių šv. Neviškio (Nevskio) cerkvės mėlynas kupolas iš toli matyti Gedimino ir aplinkinių gatvių rokiškėnams. Paklausti, kokiai religinei bendruomenei priklauso šie maldos namai, praeiviai sutrinka ir dažniausiai atsako: „Čia meldžiasi rusai.“ Šios gyvenamajame name įkurtos unikalios šventovės istorija atspindi ne tik sudėtingą lietuvių ir rusų tautų istoriją, bet ir norą gyventi taikiai, be praeities nuoskaudų.

 

Kovojo dėl statybos

Rokiškio kraštas garsėja gana skaitlinga Lietuvos rusų bendruomene: jos atstovai sudaro 6,22 proc. rajono gyventojų. Dauguma rajono rusų – sentikiai. Tačiau ir stačiatikių religinė bendruomenė mūsų mieste bei rajone turi ilgą ir garbingą istoriją, savo maldos namus, kapines.

Pirmoji medinė rusiškojo bizantinio stiliaus cerkvė Rokiškyje pastatyta 1895 m. carinės valdžios lėšomis. Jos architektai – inžinierius O. Gelvigas. Cerkvė buvo apskaičiuota maždaug 100 tikinčiųjų. Maldos namų statyba įplieskė konfliktą tarp rokiškėnų ir caro valdžios. Pastaroji, po 1863 m. sukilimo norėdama suteikti šalies miestams ir miesteliams „rusišką veidą“, cerkvę planavo statyti pačiame miesto centre, prieš katalikų bažnyčią. Legenda pasakoja, kad Rokiškio grafas, sužinojęs apie šį sumanymą, planuojamoje statybvietėje įsakęs per naktį iškasti šulinį ir jį aptverti cementiniu loviu arkliams girdyti. Tuomet carinė valdžia parinko maldos namams kitą vietą – Čedasų gatvėje prie Laukupės upelio. 1903 m. buvo įkurta Rokiškio stačiatikių parapija. Pirmojo pasaulinio karo metais vokiečiai ją rekvizavo ir įrengė ligoninę.

 

Atėmė

Lietuvai tapus laisva ir nepriklausoma, imti naikinti carinės Rusijos paveldo ženklai. 1921 m. Vidaus reikalų ministerija perdavė cerkvę katalikams ir ji rekonstruota į Šv. Augustino bažnyčią. Sprendimas buvo motyvuojamas tuo, kad mieste nebeliko rusų valdininkų, tad ir maldos namai rusams nebereikalingi. Tokia politika palietė ne tik Rokiškio stačiatikius: iš viso šalyje katalikams perduota 15 cerkvių.

Beje, XX a. pradžios Rokiškio katalikų parapijos aprašų duomenimis, mieste buvo apie 30 stačiatikių tikėjimą išpažįstančių asmenų. Šie duomenys, švelniai tariant, abejotini. Mat jau 1937 m. buvo 264 parapijiečiai. Akivaizdu, kad nepriklausomos Lietuvos laikais stačiatikių skaičius per porą dešimčių metų negalėjo išaugti dešimteriopai.

Stačiatikiai prašė grąžinti rekvizuotus jų maldos namus. Nuo 1933 m. dvasininkas Grigorijus Vysockis pamaldas laikė savo namuose. 1939 m. gegužę dvasininko namo dalyje įrengta nedidelė šventykla (parapija gavo kompensaciją už senąją cerkvę). 1946 m. parapijoje buvo 90 tikinčiųjų.

1933 m. Šv. Augustino bažnyčia suremontuota, siekiant „panaikinti katalikų akiai nemalonias cerkvės dvasios ir stiliaus liekanas“. Buvo nuimtas „svogūninis“ šalmas nuo centrinės navos bokštelio (paliktas tik prie priekinio bokšto), uždėti lotyniški kryžiai. 1938 m. pagal naują projektą pristatytos šoninės koplyčios, zakristijos, atnaujintas interjeras.

1947 m. Šv. Augustino bažnyčioje įrengta sporto salė, o 1957 m. maldos namai buvo nugriauti.

Kaip šiandieniniai Rokiškio stačiatikiai vertina jų maldos namų atėmimą? Jie akmens užantyje ir nuoskaudos nelaiko. „Žinote, kai mišką kerta, skiedros lekia“, – lietuviška patarle seną skaudžią istoriją įvertino Rokiškio šv. Aleksandro Neviškio (Nevskio) parapijos klebonas tėvas Sergejus Kulakovskis.

 

Neieško šio pasaulio stipriųjų užtarimo

Pagarba ir tolerancija visų tikėjimų žmonėms, geri santykiai tarp katalikų ir stačiatikių – tokia šių dienų Lietuvos realija. Pašnekovas teigė, kad Lietuvos stačiatikiai dažnai išgirsta priekaištų, esą nevykdo aktyvios misionieriškos veiklos, neužsiima prozelitizmu – nevilioja kitoms krikščioniškoms konfesijoms priklausančių tikinčiųjų. Savo parapijos rūpesčius ir problemas stačiatikių bendruomenė stengiasi spręsti pati, neieškodama šio pasaulio stipriųjų: politikų, verslininkų užtarimo. Tėvas S. Kulakovskis mano, kad šventa vieta tuščia nebūna: Dievo ieškantys žmonės visada ras kelią. „Tiesiog žmogus negali gyventi be tikėjimo“, – sakė dvasininkas.

Jo žodžiai pasitvirtina: parapijos branduolį sudaro dvi dešimtys aktyvių tikinčiųjų, o per didžiąsias šventes į cerkvę kelią randa ir dvigubai daugiau parapijiečių. Į kone kas savaitę laikomas pamaldas atvažiuoja ir aplinkinių rajonų gyventojai. Ilgos, maždaug pusantros valandos trukmės, pamaldos neprailgsta net mažiesiems: į eilinio sekmadienio pamaldas rokiškėnų šeimos atsiveda vaikus. Šiemet parapijos tikinčiųjų gretas papildė gausi klaipėdiečių šeima, auginanti ne tik savo vaikus, bet ir globojanti tėvų netekusius mažylius. Parapijos gyvybingumą liudija ir tai, jog kasmet joje pakrikštijama pora naujų tikinčiųjų. Palyginti Utenos parapijoje šiemet buvo vienerios krikštynos, o Zarasuose kasmet krikštijama 8-10 asmenų. Iš Rokiškio kilę jaunuoliai kol kas nepasirinko dvasininko kelio, tačiau jų gretas kasmet papildo bent keli iš Šiaurės Rytų Lietuvos kilę jaunieji stačiatikiai.

 

Įkurta gyvenamajame name

Iki šių dienų Rokiškio stačiatikiai meldžiasi gyvenamajame name įrengtoje cerkvėje. Jai skirta maždaug pusė pastato. Likusioje gyvena šeima, besirūpinanti cerkvės priežiūra.

Ar cerkvei pritaikytas gyvenamasis namas – išimtis ar taisyklė šiandienos Lietuvoje? „Be Rokiškio, tik Utenoje įrengta cerkvė dvasininko namuose. Mat, mūsų žiniomis, per Antrąjį pasaulinį karą tie maldos namai buvo sudeginti“, – pasakojo Rokiškio stačiatikių parapijos klebonas.

Mūsiškė stačiatikių bendruomenė kruopščiai stengėsi gyvenamajam namo fasadui suteikti maldos namams deramą formą. Pastato stogą puošia nedidelis, mėlynai nudažytas tradicinės svogūno formos bokštelis su metaliniu ažūriniu kryžiumi. Nedidelis metalinis kryželis puošia ir pastato paradines duris. Viduje, maldos namų nedideliame prieangyje, kabo šventieji paveikslai, pastatytas suolelis, stalelis su religine literatūra.

 

Be priekaištų

Maldos namų interjeras kurtas senosios, rekvizuotosios cerkvės pagrindu. Jo centre – puošnus medinis, dailiais raižiniais išdabintas ikonostazas, jame kelios dešimtys šventųjų paveikslų – ikonų. Senovėje bizantiškojo stiliaus maldos namuose ikonos buvo kabinamos tiesiog ant sienų, o štai Rusijoje nuo pat seniausių laikų susiformavusi tradicija jas dėti į ikonostazą.

Pasak stačiatikių dvasininko, maldos namų interjerui keliami didžiuliai reikalavimai. Nors Vakarų istorikai teigia, kad medinės rusiškosios cerkvės kuria jaukių namų įvaizdį, tėvas S. Kulakovskis neigia šią nuostatą. „Mūsų maldos namuose neturi būti kasdienės aplinkos, butaforijos. Netgi tokia paplitusi puošybos detalė kaip dirbtinės gėlės mums nepriimtina. Cerkvėje negali būti nieko nereikalingo, nesolidaus, blaškančio. Viskas čia skirta Dievui. Katalikų tikėjimas orientuotas į jausmų sužadinimą, mūsų, stačiatikių, labiau mistinis“, – aiškino dvasininkas. Anot pašnekovo, grynasis bizantiškasis stilius yra cerkvės siekiamybė. Nepaisant gyvenamojo namo aplinkos ir aplinkybių padiktuotų interjero sprendimų, Rokiškio šv. Aleksandro Neviškio cerkvė iš esmės atitinka šiems maldos namams keliamus kanoninius reikalavimus. „Prieš porą metų mūsų parapijoje lankėsi Lietuvos Stačiatikių bažnyčios vadovas arkivyskupas (archijerėjus) Inokentijus. Jis neišsakė, ką mums reiktų pataisyti ar pakeisti“, – kalbėjo dvasininkas.

Vis dėlto Rokiškio cerkvės interjere ir ikonose juntama ir Vakarų Europos kultūros žyma. „Mūsiškės ikonos priklauso vadinamajai Sankt Peterburgo mokyklai. Ji gerokai skiriasi nuo klasikinės bizantiškosios ikonų tapybos tradicijos, kurios žymiausias atstovas – Andrejus Rubliovas“, – pasakojo parapijos klebonas.

 

Svarbiausias turtas

Šventųjų paveikslai – ikonos – ne tik dvasinės paguodos, tikėjimo ženklai, brangios istorinės relikvijos, tautinio paveldo dalis. Jie – ir ypač vertinami, kolekcionuojami meno kūriniai. Dauguma ikonų į Rokiškio šv. Aleksandro Neviškio cerkvę atkeliavo iš senųjų maldos namų, kai kuriuos paveikslus atnešė tikintieji.

Dauguma šalies sentikių ir stačiatikių parapijų susiduria su skaudžia problema: ikonų vagystėmis. Anksčiau vogti iš šventovės, juo labiau šventus daiktus, buvo protu nesuvokiama. Ir stačiatikiai, ir katalikai paisė tos pačios tradicijos – maldos namai yra saugus prieglobstis žmogui, tad jie net naktį nerakinami. „Sakoma, kad iš šventovės vagiantis vagis užsitraukia keturiasdešimties nuodėmių naštą. Todėl cerkvės duris užtekdavo paspirti akmeniu, kad jų vėjas nedaužytų. O dabar ikonos vagiamos, jos keliauja į Vakarų Europos ir Rusijos turtuolių privačias kolekcijas. Apvogta daug stačiatikių, sentikių maldos namų, tačiau nesame girdėję, kad kas būtų pagavę ikonų vagis“, – sakė tėvas S. Kulakovskis. Anot pašnekovo, sunkiai nusidėti Dievui ir žmonėms nusikaltėliai susigundo, nes už vertingas senovines ikonas jiems siūlomi dideli pinigai. Beje, anot pašnekovo, visų Šv. Aleksandro Neviškio cerkvės ikonų fotografijos saugomos policijos kartotekose.

Vagystės iš šventovių ypač skaudžios, nes prarastąsias ikonas pakeisti naujomis yra labai sudėtinga. Mat jų tapyba – ne tik ypatingo kruopštumo ir dailininko gebėjimų, bet ir didžiulio religijos, istorijos, tikėjimo kanonų ir tradicijų išmanymo bei dvasinio išprusimo reikalaujantis darbas. Todėl Lietuvoje esančius stačiatikių ir sentikių ikonų tapytojus, pasak pašnekovo, galima suskaičiuoti ant rankos pirštų.

Lina Dūdaitė

bangenis

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie