Fotoobjektyvo užfiksuotose akimirkose – netikėtai užklupti ar ilgai stebėti žvėrys, paukščiai, didingi, vieniši kalnai, atšiauraus Sibiro vaizdų paletė, gimtosios sodybos medžiai, bundanti ir mirštanti gamta. Tai – ilgamečio miškininko, buvusio šalies Generalinės miškų urėdijos urėdo Benjamino Sakalausko meninės fotografijos darbų kraitis.
Jo fotografijų, kurias žiūrint nejučia sulaikai kvėpavimą, paroda šią savaitę lankytojams atidaryta Rokiškio krašto muziejuje.
Iš kur grūdas?
„Buvau dar visai vaikas, kai tėvas iš žurnalisto man nupirko seną sovietinės gamybos fotoaparatą. Ir pasakė: „Tegul vaikas fotografuoja.“ Pyškinau viską: gėles, žoles, šunis, kates. Žodžiu, viską, ką tik aplink save mačiau“, – apie pradžių pradžią pasakojo parodos autorius, kuklinęsis, kad iki fotografijos profesionalo jam dar labai toli…
Nors fotoaparatas jį lydi visą gyvenimą, buvo laikotarpis, kai šiam pomėgiui laiko stigo. Tačiau chroniška fotografijos trauka niekada neapleido – vos minutę laisvą radęs, būtų jis kelionėje, miške ar laukuose, – fotoaparatas visada buvo ir bus šalia. „Vėliau susipažinau su fotografijos profesionalais, gavau gerų pamokų, kaip ir ką daryti. Bet iki profesionalios fotografijos man – dar labai toli“, – pasakojo B. Sakalauskas apie vieną pagrindinių gyvenimo pomėgių, padedančių atsipalaiduoti po įtemptų darbų ir sunkių sprendimų.
Sibiro vaikas
B. Sakalauskas – Sibiro vaikas, užgrūdintas atšiaurios Irkutsko gamtos. Į Nižnij Kačergato gyvenvietę buvo ištremti jo tėvai Kazimiera ir Steponas. Todėl daugybė nuotraukų yra iš ten, kur stūkso Altajaus kalnai, tyvuliuoja Baikalas, Sajanų paslaptis saugo neaprėpiamų platybių toliai. „Trauka Sibirui išliko iki šių dienų. Grįžęs iš ten į Lietuvą, dažnai sapnuoju kalnus. Aš be jų sunkiai ištveriu. Iki šiol nesu buvęs jokiame kurorte. Jei tik galiu – stengiuosi būtinai nuvykti į Sibirą, Altajų, Sajanus ar kitą kalnuotą vietovę. Ten aš atsipalaiduoju ir dvasiškai, ir fiziškai“, – apie santykį su Sibiro platybėmis atviravo parodos autorius.
Sibiro gamta jo fotografijose užima svarbią vietą – nuotraukos sudėtos į atskirus kalnų, ežerų, gyvūnijos ciklus.
Širdis – Salagiriui
Tačiau didelė dalis B. Sakalausko širdies – ir Salagiriui, kur ošia didžiausias mūsų rajono miškas, plytintis Kamajų girininkijoje. Ten tebegyvena garsaus miškininko tėvas, iš ten – ir labai šiltos fotografijos. Tai – bundantis Sartų ežeras, objektyvo sugautas žvėrių ar paukščių meilės šokis, rasos lašo padabintas augalas, rūke ir sniege paskendę paskutiniai sodybos medžiai, trelei pasiruošęs giesmininkas ar sparnu ežero bangas skrodžianti gulbė.
Salagiris B. Sakalauskui – ypatingas.
1970 m. baigęs Nižnij Kačergato aštuonmetę mokyklą, 1974 m. – Irkutsko miškų technikumą, 1977 m. jaunas miškininkas atvyko į Lietuvą, į Rokiškio rajono Salagirio girininkiją. Tais pačiais metais iš tremties grįžo ir tėvai. 1982–1995 m. B. Sakalauskas dirbo Zarasų miškų urėdijos Dusetų girininkijos girininku, baigė Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų fakultetą, o nuo 1997 m. iki šių metų vasaros pradžios vadovavo Generalinei miškų urėdijai.
Į Rokiškį – paskatintas Dusetų
B. Sakalausko fotografijos aistra seniai žinoma jo kolegoms, draugams, bendraminčiams. Tačiau pamatyti jo darbų parodą rokiškėnai turi galimybę pirmą kartą. Pasiūlymas Rokiškio krašto muziejuje eksponuoti darbus buvo Dusetų (Zarasų r.) dailės galerijoje, su kuria garsaus miškininko sąsajos ypatingos: 1996 m. B. Sakalauskas, tada dirbęs Zarasų rajono meru, savo parašu leido įkurti šią galeriją. Tada jis kiek abejojo, ar meno oazė ilgai išsilaikys. Bet, laimei, apsiriko: galerijos jungiamų vietos meno fanatikų dėka jos veiklos galėtų pavydėti net didmiesčiai. Neseniai ten svečiavęsis B. Sakalauskas „buvo prispaustas“ meninės fotografijos parodą atgabenti į Rokiškį. „Už tai esu labai dėkingas Rokiškio urėdui Rimantui Kapušinskui ir jūsų Seimo nariui Vytautui Sauliui. Jie mane įpareigojo“, – apie parodos kelionės į Rokiškį peripetijas atviravo jos autorius.
Ciklai
Be jau minėtų Sibiro gamtos ciklų, parodoje eksponuojamos ciklų „Paukščiai“, „Žvėrys“, „Paskutinis sodybos medis“, „Kuršių Nerijos netektis 2014“, „Rytas prie Sartų“, „Kelionės“ nuotraukos. B. Sakalausko fotografijos dvelkia sielos ramybe, trapia tyla, suvokimu, koks žmogus mažas prieš gamtos didybę, kaip toli nuo kasdienybės yra laisvas paukščio skrydis ir kaip arti širdies – sava ir svetima žemė.
Parodą į muziejų atgabenusios Rokiškio miškų urėdijos vadovas R. Kapušinskas sako, jog B. Sakalausko fotografijose gali pajusti ne tik gamtos, bet ir autoriaus prasmingo gyvenimo slėpinius: aistras, išgyvenimus, būties apmąstymus.
Paroda veiks iki rugsėjo 10 d., į jos uždarymą atvyks ir pats autorius, kurio širdis Rokiškiui visada atvira.
Keliai – miškininkų amžina investicija, „suvalganti“ šimtus tūkstančių litų
Keliai, vagojantys rajono miškus ir jungiantys prie civilizacijos atokiausias vietoves, reikalingi visiems: miško gėrybių rinkėjams, poilsiautojams, medžiokliams ir, žinoma, patiems miškininkams, kuriems miškas yra nepertraukiamos gamybos vieta. Kadangi dešimtys kilometrų kelių vingiuoja per valstybinius miškus, jų remonto ir priežiūros našta – ant urėdijos pečių.
Kainuoja brangiai
Važiuodami miškinga vietove kažin ar susimąstome, kiek kainuoja užlyginti technikos išmuštas duobes, suremontuoti polaidžio išplautas įgriovas, sugadintas pralaidas? Rokiškio miškų urėdas Rimantas Kapušinskas sako, jog kelių remonto bei priežiūros išlaidos labai didelės. Anot urėdo, šiemet keliams remontuoti ir prižiūrėti urėdijoms leista panaudoti daugiau lėšų nei ankstesniais metais. Todėl atsirado galimybė suremontuoti daugiau kelių, kuriais naudojasi urėdijos miškininkai, privačių miškų savininkai ir apylinkių gyventojai.
Urėdijos šių metų užmojai – dideli: suplanuota kapitališkai suremontuoti kelią, vingiuojantį per Roksalos mišką (Pandėlio girininkija) bei Salagirio miško kelią, sujungiantį Panemunėlį ir Salas (Kamajų girininkija). O kur dar kitų miško kelių lyginimas, žvyravimas, sniego valymas, miškų sausinamo ploto priežiūros darbai!
„Kelias per Roksalos mišką nebuvo remontuojamas daugybę metų ir buvo sunkiai pravažiuojamas. Jo kapitalinis remontas kainavo 280 tūkst. Lt. Darbus atliko VĮ „Panevėžio regiono keliai“ ir pretenzijų kelininkams dėl darbų kokybės neturime“, – sakė urėdas. Nors urėdijos balanse tik dalis šio kelio, miškininkai savo lėšomis sutvarkė jį visą – 6 km.
Anot urėdijos vadovo, remontuoti atskiras kelio atkarpas neefektyvu ir nelogiška, nes nebūtų apčiuopiamos naudos. O dabar, kai visa kelio atkarpa kapitaliai suremontuota, pasikeitusiomis važiavimo sąlygomis labiausiai džiaugiasi vietos gyventojai.
Per Salagirio mišką vingiuojantis kelias Panemunėlis–Salos remontininkų dar laukia. Kapitalinio remonto darbų konkursą laimėjo UAB „Rokmelsta“, 4 km kelio sutvarkymo sąmata 287 tūkst. Lt.
Priežiūrai ir sausinimui
Didelių pinigų reikia ir nuolatinei miško kelių priežiūrai. Tai jų lyginimas, žvyravimas, pralaidų remontai, sniego valymas. Šiemet šiems darbams urėdija numatė 363 tūkst. Lt. Didesnė kelių priežiūros darbų dalis jau padaryta. Tačiau priežiūra, anot urėdo, lyg pasaka be galo – nuolatinis darbas: „Žiemą reikia valyti sniegą, pavasarį – lopyti duobes, žvyruoti, remontuoti pralaidas, rudenį ir vėl lyginti, žvyruoti.“
Šiemet daugiau lėšų leista panaudoti ir valstybinės reikšmės miškų sausinamo tinklams prižiūrėti – 3 tūkst. Lt 100 ha miško. Urėdo teigimu, ši veikla labai svarbi, nes tvindomi miškai praranda kokybę ar net žūva. Ypač užtvindymui jautrūs naujai pasodinti miškai. Miško sausinamo tinklo priežiūrai šiemet urėdija numačiusi panaudoti 253 tūkst. Lt.
Svarbiausi sausinimo darbai jau įvykdyti: suremontuota didžiausią žalą dėl tvindymo patyrusio Ažubalių miško (Juodupės girininkija) paviršinio vandens surinkimo sistema, išvalyti vandens nuleidimo grioviai. Tokie pat darbai atlikti ir Salagirio miške. Miškininkų dėmesio sulaukė ir tvindomas Vilkeliškio miškas (Kamajų girininkija).
Pasak urėdo, panašios sumos miško sausinamo tinklo priežiūrai išleista ir pernai.
Dėl dalies sausinimo darbų miškininkai tarėsi su rajono savivaldybe, iš dalies finansavusia greta valstybinių miškų esančiose žemėse vykdytus melioracijos įrenginių remonto bei priežiūros darbus ir bendrai kooperavo vykdomas užduotis. „Sutvarkius tvindomų dirvų melioracijos įrenginius nebūtų iš to jokios naudos, jeigu mes nebūtume tvarkę miško sausinimo sistemų – paviršinis vanduo iš miško griovių dirvas vėl būtų skandinęs“, – apie ūkišką sutarimą dirbti ranka rankon su savivaldybe dėstė urėdijos vadovas.
