Seime prasidėjo biudžeto reikalai. Svarbesnių politikoj už juos sunkiai galėtume surasti. Lyg ir norėtųsi susitelkti į juos ir pradėti tyrinėti, klausantis ekspertų, patirties turinčių politikų diskusijų, tradicinių „pageidavimų koncertų“ (čia tokia mūsiška politinė tradicija, kada apygardose rinkti politikai sumano mokesčių mokėtojų sąskaita savo apygardos rinkėjams padovanoti dovanų). „Prie lito“ tokių pageidavimų sumos, kurias seimūnai siekdavo prikergti prie biudžeto išlaidų eilučių, siekdavo milijardą ir pusantro.
Juo labiau šiandien į viešąją erdvę koalicinės Vyriausybės nariai eina it mantras kartodami šamaniškus užkeikimus: „Mes darome tai, ko nepadarė visi kiti buvę ligi mūsų“, „Mes priimame socialinę atskirtį ir skurdą mažinantį biudžetą“ ir t. t. Kol kas paprasta ir suprantama kalba išdėstyti turinio, ką jis reiškia, niekas nesugeba arba aiškindami netrukus skrenda į tyrus. Tačiau užkeikimai yra, per dvi dienas dviejose skirtingose vietose girdėjau iš ministro pirmininko ir vieno ministro. Užkeikimų pagrindimo – nei iš vieno, nei iš kito.
Todėl kol kas šia tema siūlau pasiklausyti arba pasiskaityti Ingridą Šimonytę.
Nes susitelkti rimčiau vis trukdo politinės komunikacijos šiukšlės. Socialdemokratų (LSDP) „santa barbara“ – jau lyg ir pabaigon, tačiau kriminalinis trileris baigia pasiglemžti Liberalų sąjūdį (LS). Pastarasis gali tęstis gana ilgai, jo fabula gali patirti net kelias veiksmo kulminacijas. Todėl šiandien – vis dar apie politinės komunikacijos šiukšles ir jų foną.
Ne todėl, kad tai svarbiau ar įdomiau, o dėl to, kad svarbiausią šalies finansų naudojimą reglamentuojantį dokumentą priims visos Seimo frakcijos. Taip pat ir socialdemokratai su liberalais. Klausimas tik, kokios būsenos Seime ir vieni, ir kiti tos dienos sulauks. Tačiau LSDP ir LS būsena, neatmesčiau galimybės, gali turėti įtakos jiems apsisprendžiant dėl skirtingų biudžeto eilučių. Liberalams svarbus fonas bus jų visokie rėmėjai. Tikiu, kad mano kolegos Seime nepamirš palyginti LS frakcijos pozicijos skirtingais biudžeto klausimais ir palyginti tuos apsisprendimus su tikrų ir numanomų rėmėjų sąrašais.
Jei socialdemokratai, net jų „eldėdėpė“ sparnas, – politinio gyvenimo vėtyti ir mėtyti (spėju – išsilaižys), tai liberalų dalia – tiesiog nepavydėtina. Per paskutinius pusantrų metų dėl savo lyderių kaltės prakniso viską. Ketvirtadienį – net jiems priklausiusią valstybės dotaciją iš biudžeto. Ir čia miniu ne tuos lyderius, kurie dabar „po kriminalinėm bylom“ (kurias jau būtų laikas atiduoti teismui!), pasitraukę, atsistatydinę, susispendavę, tačiau ir tie, kurie veikiantys, viešai godojantys, esą kai kurie ne itin sąžiningi asmenys visą partiją pavertė savo interesų įkaite. Kadangi taip godojama jau pusantrų metų, pradeda ne tik nebeįtikinti, bet ir nuoširdžiai erzinti. Nes nesikeičia utėlėtas, dvokiantis rūbas, nors lyderis Vilniaus meras Remigijus Šimašius vis dar šypsosi. Matėte kada gatvėje, kaip cigaretę „susišaudęs“ dvokiantis valkata išsišiepia iš laimės? Tai toks dabar yra liberalų įvaizdis. Asmenukė tiesiog.
Ar buvo galima ką padaryti kitaip? Jokios abejonės. Po praėjusių metų gegužės mėnesio istorijos su dėže „iš po alkoholio“, partija sugebėjo mobilizuotis ir Seimo rinkimuose rudenį pasiekė neįtikėtinos sėkmės. Ir nieko nedarė manę, kad gavo rinkėjų indulgenciją amžių amžiams. O kaip tik šiuo euforišku metu didžiausieji partijos protai, intelektualai, manding, turėjo sėsti kelių savaičių darbui sukalti rimtą politinę deklaraciją iš dviejų skilčių. Pirmojoje – LS įprastos veiklos, finansavimo schemos, antrojoje – kritika, kad šios schemos nėra labai skaidrios, todėl ateityje jų būsią atsisakyta.
Ne vidaus auditas, o tokia žmonių kalba parašyta deklaracija galėjo būti nauja LS pradžia su aiškiais įsipareigojimais, „ko mes daugiau nedarysime“.
Tačiau nieko panašaus. Pusantrų metų tos pačios dainos, kaip vakar vakare. Per pusantrų metų nuo liberalų obels nukrito ir sudužo beveik pustuzinis papuvusių obuolių, tačiau – na ir kas.
O reikalas tas, kad piktybinis nenoras išsišluoti savo kiaulides ima provokuoti valstybes institucijas padėti jiems tvarkytis kitokiais būdais. Todėl kartkertėm ir pervažiuoja tokie Vyriausiosios rinkimų komisijos volai. Ir kiti dar pravažiuos, kada, tikėkimės, netrukus, prasidės p. Eligijaus Masiulio teismo procesas.
Esmė ta, kad jei nesiimi išsiskaidrinti pats, išorinės galios gali užvesti volą arba rentgeno aparatą. Nors sava iniciatyva visada yra malonesnė.
Liberalai Lietuvoje tapo atsiribojimo meistrai. Kažkada – nuo Pakso ir jo kompanijos, vėliau – nuo Zuoko ir jo ICOR, pernai – nuo Masiulio. Tačiau esmė ta, kad dėl tų atsiribojimų senka racionalus turinys, o nauja neatsiranda.
Todėl nesu tikras, kad LS ligi kitų rinkimų užteks minimalių finansų ir rinkėjų senkančio pasitikėjimo kredito.
Rytas Staselis
