Artėjant šiai gražiai šventei su kunigu E. Noviku susitikome klebonijoje ir kalbėjomės apie kunigo pašaukimą, kunigystės kelią, kuris kartais užmiega žiemos miegu, o paskui vėl pabunda, apie suvaržymus ir laisvę, tarnystę Rokiškyje, atgaivos šaltinius, maldas ir mylimiausius šventuosius.
– Ar prisimenate pačią pradžią, kai pajutote ar supratote, kad Jūsų kelias – kunigystė? Gal paskatino koks stebuklas, įvykis ar žmogus?
– Nebuvo taip, kad žaibas trenkė, ir aš supratau – būsiu kunigas. Viskas vyko palaipsniui ir prasidėjo nuo vaikystės, nuo tų laikų, kai atradau bažnyčią, tikinčiųjų bendruomenę ir bendrystę su jais. Tie mano atradimai palaipsniui evoliucinavo iki noro eiti kunigystės keliu. Bet net tuomet, kai stojau į kunigų seminariją, negalvojau, kad būtinai turiu būti kunigu.
Pašaukimas bręsta, jis gyvas, nuolat keičiasi – kartais užmiega žiemos miegu, o paskui, žiūrėk, vėl pabunda. Tai buvo ir yra kelias, kuriuo eidamas patiri visko – turi nuolat melstis, kad išliktų gyvas santykis su Dievu ir žmonėmis. Rūpindamasis parapijos žmonių dvasiniu gyvenimu, ruošdamas juos sakramentams, kartu augu pats ir suprantu, kad per visus tuos žmones veikia Dievas, kad kiekvienas iš jų į mano kunigystės kelią įdėjo savo dalelę.
– Kaip į Jūsų pasirinkimą reagavo tėvai, artimieji, draugai?
– Dauguma draugų buvo iš tos pačios aplinkos, kurioje aš augau. Iš mūsų berniukų keturi atsidūrė kunigų seminarijoje, iš mergaičių – net šešios vienuolės.
O tėvai? Iš pradžių pajuto lengvą šoką, o po to prasidėjo begalinis kontroliavimas, kad tik tapčiau kunigu. Reikėjo turėti nemažai kantrybės, daug kalbėtis su jais, kad pakeistų požiūrį, jog kunigas – kažkoks stabas, ir suprastų, kad kunigas toks pat žmogus su savo poreikiais, savo gabumais, norais, laisvalaikiu. Tai buvo vienas iš didžiausių sunkumų mano pašaukimo kelyje. Seminarijoje studijavau ilgiau nei kiti, ne 5, o 8 metus. Per tą laiką viskas stojo į savo vietas.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
