Turbūt dauguma šiandien marginate velykinius kiaušinius. Tautodailininkė Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė sako, kad margučiai anksčiau buvo kaip linkėjimas, kaip žinia. Dovanoji kitam margutį, o jo spalva, jo ornamentas kartu perteikia linkėjimo turinį. Pagalvojau – kaip gražu. Ir susimąsčiau – kokį linkėjimą, kokią žinią norėčiau išmarginti šiemet? Kai kraitelėse margučių bus kur kas mažiau nei pernai, nes svečių nesulauksime, o margutį toliau gyvenantiems artimiesiems galėsime padovanoti tik technologijų pagalba – nusiunčiant jo vaizdą.
Bandysiu dažyti juodai. Kodėl? Tikrai ne todėl, kad juodą mes suprantame kaip gedulo spalvą, kuria, sako, dabar nusispalvinę daugumos emocijos ir gyvenimas. Žmogaus studijų centro kovo 25–30 d. atliktas Lietuvos emocinio klimato tyrimas, rodo, kad COVID-19 dramatiškai pablogino žmonių emocinę būseną.
Patiriančių nerimą gyventojų padaugėjo beveik pustrečio karto, liūdesį – daugiau nei du kartus, pyktį – beveik dvigubai.
Juodai dažysiu todėl, kad anksčiau ši spalva reiškė visai ką kita, tikrai ne liūdesį ir ne pyktį. Daugumos senųjų margučių pagrindas buvo juoda spalva, mat ji savyje telkia visas spalvas, iš jos, kaip iš žemės, viskas kyla. Ji ir reiškė žemės spalvą. O kiaušinis – gyvybės pradžios, gamtos atgimimo, pavasario simbolį. Todėl man norisi juodo margučio su gyvybės medžio ir saulučių ornamentu. Kaip atsako į COVID-19 ir į nuolatinius verkšlenimus dėl karantino.
Nekalbu apie koronaviruso aukas, kai kuriose šalyse perkrautas ligonines ir pervargusius medikus. Kalbu apie namų karantiną, kuris mums siūlomas kaip vaistas nuo COVID-19, nes kitokių kol kas nėra. Dėl mūsų pačių saugumo. Ar tikrai tai toks sunkus išbandymas, kad šį velykinį savaitgalį net telkiamos papildomos pajėgos, kad apsaugotų mus nuo mūsų pačių ir neleistų masiškai pažeidinėti izoliacijos taisyklių? O pažeidėjų, pasirodo, daug.
Juk nesėdim apkasuose bomboms krentant. Į tą izoliaciją keliaujame su pilnais „Maximos“ vežimais, o internetas mirga patarimais, kaip karantino metu neprisiauginti papildomų kilogramų. Ar kada žmonija gyveno tokiame pertekliuje? (Aišku, ne visa, Indijos lūšnynų gyventojai tokios gerovės net nesapnuoja.) Sėdim karantine apsupti visų civilizacijos patogumų ir šiuolaikinių technologijų, kurių pagalba su artimaisiais bei draugais ryšį galim palaikyti ištisą parą, ir skundžiamės. Ar kada pastaruoju metu turėjom tiek laiko prisiminti senus tėvus, bičiulius, paskambinti, susisiekti su jais ir pabendrauti? Ar kada nuolat lekiantys tėvai turėjo tiek valandų savo vaikams? Skaičiuojama, anksčiau per parą tėvai vaikams teskirdavo 7 minutes, todėl dabar tikrai galima atsigriebti. Pagaliau galima ramiai paskaityti knygą, pažiūrėti filmą ar nuveikti kažką, kam anksčiau nelikdavo laiko.
O kol mes karantine, gal ir Žemė kiek atsigaus, nualinta mūsų besaikio godumo ir vartojimo, verkianti iškirstų medžių, tiesiog – ištisų miškų. Skaičiuojama, kad tarša sumažėjo kartais, o Kinijos gyventojai pagaliau pamatė dangų, anksčiau nuolat dengtą smogo.
Karantinas tikrai nėra sunkus išbandymas, tai tik švelnus spyris išlepusiai, savo teisių ir laisvių tepaisančiai visuomenei (šiomis dienomis kažkieno egoistiškai suprastos laisvės gali pažeisti kito teisę būti neapkrėstam pavojinga infekcija, kai kam galinčia pasibaigti mirtimi). Dar ne po tokių išbandymų žmonija atsitiesdavo.
Prisiminkime, kad ir vieną baisiausių žmonijos istorijoje maro pandemijų, pavadintą „Juodąja mirtimi“. 1346 m. maras iš Centrinės Azijos pateko į Italijos uostus. Iš ten per kelerius metus paplito po Europą ir, manoma, išnaikino trečdalį jos gyventojų – apie 34 mln. žmonių.
Arba ispaniškasis gripas, pareikalavęs nuo 25 iki 50 mln. žmonių aukų, išplitęs 1918–1920 m. visame pasaulyje. O kur dar karai? Holokaustas? Didysis Kinijos badas?
Net po tokių išbandymų gyvybė ir gyvenimas vėl suklestėdavo. Kaip iš betono ar asfalto pavasarį prasimušęs, atrodytų, gležnas augalėlis. Kokia tad gyvybės jėga, gyvenimo instinktas, jeigu net betoną pramuša?
Ar neatkreipėte dėmesio, kad daugelis, įveikę sunkius asmeninius išbandymus, tarkim, alinančią ligą, dėkoja už tai ir vertina kaip pamokas (kad ir nenorėtas), padėjusias kardinaliai dvasiškai pasikeisti. Kinijos Uhano gyventojai, kur (bent šį momentą) jau suvaldytas COVID-19, teigia, kad šis išbandymas juos padarė stipresnius.
Todėl šiais metais margutį dažysiu juodai ir išpaišysiu jame gyvybės medį su saulučių motyvais. Kaip linkėjimą kantriai priimti visas gyvenimo spalvas, kaip dvasinio prisikėlimo iš siauro EGO, kaip gyvybės ir meilės simbolį.
geri pamastymai, su šventėm visus😊