Danguolė PECIUKONYTĖ
Danguolė PECIUKONYTĖ

Šiltą vasaros dieną užsukus į autobusų stotį ar pašalpų mokėjimo dieną – į banką, kyla įtarimų, kad iš parduotuvių staiga dingo muilas ir skalbimo milteliai arba viso rajono gyventojams nebetiekiamas vanduo. Nuo parazitų neatsigina mokyklos, o apylinkių inspektoriai, sakė, su savimi kaip ginklą vežiojasi „Kobros“ buteliuką.
Bankai – solidžios įstaigos: neišdidi interjerų prabanga ir rimtis, ori uniformuotų darbuotojų laikysena byloja apie aukštą kvalifikaciją ir profesinę kompetenciją. Tačiau pašalpų bei pensijų mokėjimo dieną čia nemaloniai dvokia… Mėnesio viduryje, kai į bankai moka pinigus socialiai remtinų armijai, dažnas šion įstaigon ryžtasi užsukti tik spaudžiamas neatidėliotino reikalo. Be dujokaukės čia sunku: oras pridusęs pigaus alaus, rūkalų, prakaito ir šlapimo dvoko. Ar tokios situacijos problema –  tik skurdas?

Muilą pjaustome gabalėliais
Danguolė PECIUKONYTĖ
Rokiškio kaimiškosios seniūnijos socialinio darbo organizatorė

Jei žmogus šlapinasi į kelnes, jau niekuo nebepadėsi – alkoholis jam svarbiau už švarą. Įdomiausia, kad pas apsileidusius ir muilo, ir skalbimo miltelių yra, bet jiems tvarkytis neberūpi. Jei žmogus smunka iki asocialaus, jam higiena nebe svarbu. Jei tenka nevalą kur vežti, ant automobilio sėdynės klojame specialią antklodę.

Nevalas drausmina  švari ir šviesi aplinka
Audronė KAUPIENĖ
Socialinės paramos centro direktorė

Yra žmonių, kuriems nors pagalį ant galvos tašyk, jų niekaip nepakeisi. Savarankiško gyvenimo namuose Obeliuose gyvena močiutė, kuri į lovą gulasi apsirengusi paltą, apsiavusi batus. Moteris iš baimės visą gyvenimą praleido trobelėje užkaltais langais. Savo įpročių ir centre keisti nenori, nors pas mus švaru, šviesu, šilta. Kitas gyventojas, vyriškis, taip apsidžiaugė vandenį pamatęs, kad iš vonios vos išprašydavome.

Namai – mano: ką noriu, tą ir darau
Eliunė KUBILIENĖ
Obelių seniūnijos socialinio darbo organizatorė:

Kodėl taip atsitinka, kad žmogus nesitvarko? Matyt, apatija kažkokia apima: sėdi namuose dienų dienas nieko neveikdami. Nieko nebereikia: nei skalbti, nei tvarkytis, nei vaikų prausti. Kai paprašai apsitvarkyti, į akis rėžia: „Ko čia pristojai? Namai – mano: ką noriu, tą ir darau.“ Pikčiausia, kad nevalyvą gyvenimo būdą perima vaikai, tėvų elgesį kartoja savo šeimose. Dėvėtų drabužių, gaunamų iš labdaros, ne viena rizikos šeima nė skalbti nebando. 

Jei purvinas, tai ir girtas
Valentinas REPČYS
Rokiškio autobusų parko direktorius

Iš vairuotojų ir keleivių nesu sulaukęs skundų, kad važiavo dvokiantis keleivis, ką nors išpurvino. Asocialūs asmenys nelabai turi iš ko autobusu važinėti. Be to, vairuotojas turi teisę nepriimti į autobusą purvino ar neblaivaus keleivio. Yra dėsnis: jei keleivis purvinas, tai jis dažniausia ir girtas. Ar priimti tokį, sprendžia vairuotojas. Manau, jis nevengia naudotis teise neįleisti tokio į autobusą.

Baisiausia, kad tokių nemažėja
Vida SPAIČIENĖ
Savivaldybės gydytoja

Žmonės apsileido, ir tiek. Juk dabar muilo gabalėlis ir lito nekainuoja, o vandens vasarą – pilni ežerai. Bet, matyt, pats prie savo kvapo pripranta ir nebejaučia. Neberūpi ir aplinkinių nuomonė. Apsileidimą lemia gyvenimo būdas: tokiam žmogui siūlyk, ką tik nori – ir darbą, pagalbą, o jam vis tiek bus negerai. Kartą apsileidusio žmogaus paklausiau: „Negi malonu, kad po jus gyvūnėliai ropinėja?“  O jis man sako: „Tegul gyvena, man jie netrukdo. Jei jums kliudo, tai jūsų reikalas.“

 

Visas straipsnis šeštadienio „Gimtajame…“

Lina Dūdaitė

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: