Visiems pasitaiko akimirkų, kada iš galvos velniažin kur išgaruoja blogos mintys apie buities bėdas, politines krizes ir trenkia lyg ne šio pasaulio suvokimas, „kaip visgi gera gyventi“. Nesvarbu, kad suplyšusiais batais, skaudančia širdim ar nepelnytai aprėktam viršininko.
Skirtingi mes, kitokios ir akimirkos. Vienam nušvitimas ateina skambant jausmingai muzikai žvakių šviesoje. Kitam laimė yra prie stalo susirinkusi šeima su „papurgalvėmis anūkų galvelėmis“ ir sveikinimų koncertas, kur Laima Kybartienė su visais kalba mažybinėm intonacijom. Trečią nuo varginančių minčių atjungia neleistinas greitis ar šokis parašiutu, o kažkam maloniausias patyrimas – iš sapnų lygio į realybę perstumta svajonė – Seimo nario kėdė…
Pati sau kiek netikėtai pilnatvės molekulių srautą pajutau Raimondui Gailiūnui pasakojant apie paveikslą „ZZ topai paneigia Euroviziją“. Žiūrėjom įbedę akis ir svarstėm pavadinimo reikšmę, spalvas, prasmes, aliuzijas į kultinę grupę, potėpius ir dar velniai žino ką. Paveikslą apžiūrinėjome net ne gyvą, o kompiuterio ekrane. Mat originalas šiuo metu eksponuojamas Panevėžyje. Nors laisvai galėtų kabėti ir Paryžiuje.
Tai va, kai Gailiūnas, paskendęs tarp drobių, porėmių, dažų ir jam vienam žinomų tapybinių įžvalgų, lyg koks magas kalbėjo apie paveikslus, aš, pakeliui turguje prisipirkusi ridikėlių (tapytojui apie juos neužsiminiau) ir užsukusi kelių klausimų, visgi pasiprašiau kavos. Nes visom ląstelėm jutau: kažkokie burtai… Ta paslaptinga erdvė, tai, kas nesuprantama, uždaryta… Žodžiu, kitas pasaulis. Jis kaip ir neturėtų egzistuoti? Bent jau tiems, kas netiki mistika, sapnais ar budizmu ir dažniau varsto biurokratų, o ne paslaptingų pilių duris. Betgi štai pasaulis čia – prieš mano akis. Šviesmečiais (tiesa, ne temomis, bet čia ne apie jas) nutolęs nuo realybės pragare besiliejančių rietenų, apgailėtinų kaukių ir vadinamųjų normų. Kaip tą pasaulį meistriškai valdo Gailiūnas? Mums nesuprast. Ir su snobišku dvasingumu, visokiais „nemunėliais“ tai neturi nieko bendra.
„Esu girdėjęs norus pasižiūrėti, kas dedasi mano galvoje“, – grįžusi į redakciją skaitau apie dailininką www.kamanė.lt. O paskui atsiverčiu menotyrininko recenziją apie mūsų tapytojo legendą ir jo parodą Panevėžyje. „…R. Gailiūno gyvenimas Rokiškyje yra sąlygojęs tai, jog mūsiškė žiūrovų auditorija (suprask Lietuva – R. M.) apie šį dailininką žino mažiau, nei derėtų… Aišku, tame vėlgi esama ir tam tikrų pliusų, nes tokiais atvejais dailininko asmenybė apauga padavimais, gandais, legendomis… Šioje vietoje belieka pridurti, kad Rokiškio kraštas Lietuvos kontekste atlieka savotišką Provanso, Haičio ar Barbizono vaidmenį – tai ne tik R. Gailiūno, bet ir Liongino Šepkos ar Šarūno Saukos (iš tiesų – tokių panašių savo skirtumuose!) žemė, kuo tikriausia terra Rakiskensis…“ – cituoju Vidą Poškų, nes taip ypatingai rašo ir apie savą dailininką, ir apie kraštą.
Jau įsijaučiu į dvasios reikalus, menų studijas, kai staiga… už nugaros išgirstu ne kartą girdėtą frazę: „Nenormalūs jo paveikslai, nenormalūs ir pavadinimai.“ Tarsi nuosprendį. Panašūs užkulisiniai svarstymai liejasi kaskart, kai rašoma apie Gailiūną. Tačiau žodis „normalus“ menininkui, ko gero, nebūtų joks komplimentas. Nors jis ir mėsą valgo, ir automobilių kainas žino, ir vaikus kasdien moko.
Kitas klausimas, kas normalu pasaulyje, kur besaikis turtų ir galios demonstravimas, žudymas ir prievarta liejasi ne tik visais TV kanalais (tai irgi Gailiūno tapybos temos)?.. Jis viename interviu svarsto, jog „žmogus, būdamas toje pačioje padėtyje, gali rinktis niekšybę arba kilnumą, godumą arba dosnumą, bailumą arba drąsą“. Čia ir esmė: vieni renkasi saviveiklinę politiką ir peizažus, kur nenupaišyta, kaip „vabalėlis vabalėlį ryja“, kiti – sudėtingą meną ir tylą. „To netikro riksmo ir taip pilna mūsų aplinka“, – teigia Gailiūnas viename straipsnyje. Isterišką aplinką jo paveiksluose, atrodo, ir atspindi rėkiančios galvos iššieptais dantimis. Paveiksluose žiūrovai tų galvų bijo, sako „nesuprantu“. O realybėje?
Bet šis tekstas vis tiek bent šiek tiek apie laimę, ne tik apie Raimondo tapybą. Jos į rėmus nesukiši, dangčiu neužvoši, sandėliuke tarp agurkų ir bulvių juodai dienai nepasidėsi. Čia visa paletė rėkiančių spalvų ir prislopintų atspalvių, nepudruoto gyvenimo ir nešlifuoto tikrumo, su metais ateinančio po patirčių – iki dugno kabintų malonumų, meilės ir skausmo, begalinio darbo ir „protą jaukiančio“ pripažinimo. Tik norisi prie jos, jei jau ne visa širdim, tai bent atviru žvilgsniu, prisiliesti – tai padeda matyti pasaulį kitaip. Nors akimirką…
Reda Milaknienė
