Kovo 11-ajai 30 metų. Vieni garsiai tebesvarsto, „ar už tokią Lietuvą kovojome“, kiti nuplazda į spalvingą „Vėliavų jūrą“ arba į „Išsaugotas vėliavas“, o kai kas, apsukęs ratą po patriotinius renginius, spėja į labai humanišku vardu pasivadinusią parduotuvę, kuri mūsų visų paslaugoms dirba ir Kovo 11-ąją siūlydama naują prekių asortimentą. Kaina nuo 5 iki 1,5 euro. Mat maža kas gali nutikti: gal kepurę vėjas tau nutėškė į balą ir staiga prireiks „naujos“, gal panūdai kitokios rankinės ar šiaip skudurėlio „naujam“ pavasariniam garderobui pagyvinti arba dulkėms pašluostyti… Humaniška parduotuvė mūsų paslaugoms. Kaip ir būsimi valstybės tarnai.
Į mano beveidžio feisbuko duris ima belstis visuomenėje pažįstami veidai. Vadinasi, artėja rinkimai. Kokie? Tu verti ne gavėnios metui pritinkantį kokį nors bažnytinį kalendorių su šventųjų vardais, ne sodininko-daržininko kalendorių, o politinį, t. y. laikraščius. Jie prognozuoja rinkimus į Seimą. Kažin, ar toks „visuomenėje pažįstamas veidas“ belstųsi į mano beveidį feisbuką, jei netarškinčiau kompiuterio klaviatūra ir nefiksuočiau fotoaparatu renginių akimirkų? Ar juos domintų, kiek pikselių aprėpia mažas, vyšninės spalvos, redakcijai priklausantis fotoaparatas? Matyčiau aš juos kaip savo ausis be veidrodžio. Zarasuose vienas toks veidas jau „užsikalė“ vietą miesto centre, prie žiedo. Strategiškai geroje vietoje. Milžiniškas plakatas virš užrašo „Kepsniai. Jautienos sultinys. Biurgeriai“. Pastarosios maitinimo įstaigos vienas iš vadovų apstulbo – ryte plakato dar nebuvę. Ką gi. Pirmoji kregždė parskrido. „Daug tokių ankstukų mačiau. Nė vienas iš jų nelaimėjo, rinkėjai juos užmiršdavo iki rinkimų“, – prognozavo jo kolega.
Rokiškyje tokių ankstukų dar nematyti. Tačiau ką gali žinoti – per pietus neregėjai, o vakarop gali išdygti. Čia kaip dėl koronaviruso: vieną dieną planuoji skristi į amžiną svajonių šalį JAV, kitą dieną sužinai, kad jos prezidentas tau užtrenkė prieš nosį duris stabdydamas susisiekimą su Europa. Išskyrus Didžiąją Britaniją (ar tik ne todėl, kad abiejų vadovų charakteriai ir šukuosenos panašūs?). Vienądien ruošiesi kontroliniam darbui, kitądien paaiškėja, kad veltui, mat dviem savaitėms stabdomas ugdymo procesas. Taip galima tęsti ir tęsti.
Tarsi to būtų mažai, ketvirtadienį popiet per Lietuvą prasineša ciklonas romantišku pavadinimu „Laura“, sukeldamas uraganinį vėją ir dalį rajono gyventojų (kaip ir visoje Lietuvoje) keletui valandų palikdamas tamsoje, tiksliau, romantiškoje aplinkoje, su žvakigaliu rankoje. Be televizijos laidų, šaldytuvų dūzgesio ir kitų įprastų buitinių malonumų, bet su dunksinčia it plaktukas mintimi galvoje – kaip įkrauti telefoną, jei iki ryto neatsiras elektra…
Kaip uraganas per bažnyčias skrieja rekomendacijos nelaikyti viešai prieinamo švęsto vandens, kuriuo tikintieji pasišlaksto persižegnodami, kai įeina į šventovę ar išeina; vengti rankos paspaudimo ar apsikabinimo; vengti liesti ar bučiuoti viešai prieinamus kryžius ir relikvijas. Taigi linkint ramybės belieka palinkčioti galvą ir pasiųsti šypsenėlę.
Staiga nušvitusiuose televizijų ekranuose (ačiū ESO) ramybės net nedvelkia. Politikai jau numato, kad bus krizė: dėl to paties viruso milžiniškų ekonominių nuostolių patirs ekonomika, SODRA ir apskritai visa valstybė. Teksią skolintis. Tikėkimės, ne už kosmines palūkanas. Tačiau šito politikai nežada, nors visi dirba valstybei. O jei ir pasiskolins, tai ką padarysi? Linkėdamas jiems ramybės palinkčiosi galvą ir pasiųsi oro bučinį. Blogiausiu atveju išjungsi televizorių ir balsuosi už… kitus.
Ar girdit žingsnius? Pavasaris eina. Juda gerokai skubesniu žingsniu nei prieš 30 metų. Klimatologai tikina, kad pastoviausias reiškinys yra pavasarinės šalnos, kurios, nepaisydamos aukštesnių nei įprasta oro temperatūrų, savo kalendorinio grafiko nekeis ir nagus parodys įprastu laiku. Vadinasi, dar išliko kai kas pastovaus.
