Reikėtų parašyt kažką labai jautraus, prasmingo. Nes ką tik atšventėm Kalėdas, po kelių dienų – Naujieji. Ausyse tebeskamba „laimingų linksmų Kalėdų ir metų naujų…“ (Toks jausmas, kad net kurčnebylys šią melodiją jau girdi)…
Po šventinių dienų žmonių veiduose laimės nedaug. Pervargę nuo šurmulio, prisivalgę už visus metus, ištuštinę per daug santaupų… Lietuviai labai netaupūs. Sako ekonomistai. Šventėms išleidžia bene daugiausiai Europoje. Prieš Kalėdas prekybos centruose – masinė psichozė. Jausmas, kad artėja pasaulio pabaiga. Ir ji būtinai įvyks, jei nespėsi prikimšt šaldytuvo. Pagal statistiką, kiekvienas per metus išmetam į konteinerį 53 kilogramus maisto. Spėju, kalėdinio stalo likučių skaičius statistikoje reikšmingas. „Velniop šaldytuve likusias mišraines, silkę“, – sakau sau eidama namo po Kūčių nakties pamaldų.
Daugelio namuose Kūčių stalas linko nuo valgių. Susilaikymas – viena didžiausių dorybių. Bet kaip, žmogau, susilaikysi, kai tų patiekalų net pagal tradiciją turi būti 12! Kūčių naktį, per Piemenėlių Mišias, bažnyčioje dekanas Eimantas Novikas klausia: „Ar visi sotūs?“ Ironija, žinoma. Su potekste, kad Kūčias paverčiame ne sielos, o skrandžio puota. O dekanas dar priduria: „Pirmasis televizijos reportažas Kūčių rytą – kiek lietuvis vidutiniškai išleidžia Kalėdoms. Apie 400 eurų.“ Ojeee… Beveik mėnesio atlyginimą!
Bažnyčia – sausakimša, jautrios jaunimo giesmės, dvasingi maldai suklupusių žmonių veidai nuteikia ne stalo puotai. Dalis akimis ieško naujų bažnyčios granito grindų, vertina meistrų darbą, kitų akys – dažniau į masyvią smėlio prakartėlę nei į altorių. Pamokslu kviečiami atverti širdies duris Kristui. Meilei, santarvei, tikėjimui…
Atveriame… Bet dažniau pinigines… Šalies didmiesčiai išdidžiai skelbia: Vilnius, Kaunas eglutėms išleido per 800 tūkst. eurų. Žiba puošmenomis aikštės, įstaigos, parduotuvės, lenktyniauja, kas gausiau pasipuošė, kas brangesnius fejerverkus į dangų paleido. Ir dar paleis… Ir neskauda. Nors už visą šį grožį susimokame patys. Iš kuklių pensijų, algų.
Mes didžiuojamės savo egle. Tikra, natūralumu užkariavusi Lietuvos širdis. Nesupakuota į girliandų sijonus, rombus, plastiko „bubaužius“. Nekomercine….
Komerciniai triukai vis stipriau žaidžia mūsų sąmone. Po švenčių konteineriai lūžta nuo dovanų pakuočių. Čia ekologijos nė su žiburiu – įpakavimai prašmatnesni nei pačios dovanos. (Kitaip pirkėjo akies nepatrauksi). Plėvėje įpakuotoje didelėje kartono dėžėje – vos keli šokoladiniai saldainiai. Bet koks tos dėžės grožis! Suskaičiuota, kasdien vien plastiko Lietuvoje išmetama apie du traukinio vagonus. O šventiniu periodu viso sąstato reikia.
Žmogui, kol gyvas, reikia visko. „Kalėdos metuose tik kartą“, – sako „Maximoje“ pilną vežimaitį įvairaus turto prisikrovusi pensininkė Valerija. Atvažiuoja vaikai, anūkai, dukterėčia iš Vokietijos atskrenda. Neskaičiuoja, kiek šventėms išleis, nes reikia to ir ano… Dar mažajam Arnui dovanėlės nerado, nežino, ar geriau lego konstruktorius, ar kokia mašinytė… Dvi valandas po parduotuvę blaškosi, ir dar ne pabaiga…
Sveikinimų tarpušvenčiu gausiai. Valdžios, politikų. Sostinės ir vietinės. Dieviškos povyzos veidai sveikina iš ekranų, feisbukų, laikraščių, atvirukų. Šypsosi lyg būtų patys artimiausi žmonės. Linki, žada, džiaugiasi… Ir (netyčia) esi priverstas pasijusti visuotinės meilės, laimės dalimi.
Prieš Kūčių dieną į kabinetą ateina pusamžis nepažįstamas vyras. Sako, kad pažįsta, pasakoja istorijas, kurias turėčiau žinot. Bet nežinau… Atsisėda, prašo balto popieriaus lapo. Karpo snaigę. Sako, „dovana, galit langą pasipuošt“. Palinki gerų švenčių ir išeina. Smulkmena, žinoma. Bet šiltesnė nei „protokoliniai“ sveikinimai.
