lasai

1954-ųjų „Po Spalio vėliava“: tarp lozungų – sovietinės realybės blyksniai
Lina DŪDAITĖ

1954-ieji Sovietų Sąjungos istorijoje – totalitarinio režimo silpnėjimo metai. 1953-iųjų rugsėjį Josifo Stalino įpėdiniu tapo Nikita Chruščiovas. Po vadų kaitos sovietinė totalitarinė sistema veikė iš inercijos. Tačiau be tvirtos rankos režimas ėmė silpti: totalitarinę ilgainiui pakeitė autoritarinė sistema. Keitėsi ir eilinių žmonių gyvenimas: žemės ūkis juto skubotos kolektyvizacijos pasekmes. Pramonė po skambiais penkmečių lozungais slėpė prirašinėjimus, masinį vogimą. Parduotuvėse trūko prekių. Sovietinė spauda kruopščiai maskavo sistemos ydas, tačiau nežymios detalės, prasprūdusios pro cenzorių akis, visgi leidžia mestelti akį į neparadinius 1954-ųjų metų rajono gyvenimo užkulisius.

Persikraustė spaustuvė

1954-ųjų laikraštis „Po Spalio vėliava“ buvo leidžiamas du kartus per savaitę – ketvirtadieniais ir sekmadieniais. Lyginant su praėjusiais metais, laikraščio tiražas išaugo ir pasiekė 2000 egzempliorių. Redakcijai ir toliau vadovavo Alfonsas Stašys. Detalesnių duomenų apie jo darbuotojus laikraščio puslapiuose nėra. Tiesa, nuslopus ginkluotam pasipriešinimui sovietinei valdžiai, padaugėjo pasirašytų straipsnių.

Laikraštis buvo spausdinamas Rokiškio rajoninėje spaustuvėje Vytauto gatvėje. Šių metų pabaigoje ji persikėlė į Tarybų aikštės 22-ąjį namą, kuriame buvo įsikūrusi ir „Po Spalio vėliava“ redakcija. Apie jos persikraustymą paskelbta lapkričio 4-osios numeryje.

Laikraščio maketavimas mažai kuo skyrėsi nuo praėjusiųjų metų: ta pati šriftų gausa, ne visuomet tikslus skilčiavimas. Kai kurie straipsniai spausdinti itin smulkiu šriftu, netolygūs tarpai tarp atskirų eilučių. Kai kuriuose numeriuose pasitaikė grubių maketavimo klaidų: straipsnių „laiptavimo“ ir „kojų“. Klasikinis netinkamo maketavimo pavyzdys – vasario 28 d. straipsnis „Liaudies mylima gydytoja“ apie medikę Sofiją Salagubaitę. Straipsnis sumaketuotas laiptuotai per du puslapius, antrajame puslapyje – be pavadinimo ir nuorodos į straipsnio pradžią. Įdomus ir straipsnio stilius – jis parašytas sovietmečiu labai paplitusiu, o šiuolaikinėje žiniasklaidoje retai naudojamu apybraižos stiliumi. Šiame straipsnyje pateikta gydytojos fotografija darbo vietoje – viena iš labai retų mūsų rajono žmonių nuotraukų.

Ditirambai apie Ukrainos pavergimą

1954-aisiais skambiai paminėta svarbi data: „Ukrainos susijungimo su Rusija 300-osios metinės“. Išvertus iš sovietinės propagandos žargono, minimos Ukrainos pavergimo metinės. Tačiau „pačios demokratiškiausios pasaulio valstybės“ istorijoje negali būti nė užuominų apie imperializmą (juk tai – tik Vakarų valstybių bruožas). Todėl ši data buvo įvardinta kaip „Įžymioji tautų draugystės šventė“. Ir rajono moksleiviai mokėsi ukrainietiškų dainų bei šokių, statė ukrainiečių spektaklius.

Sausį pritrūko pašarų

Nors sovietinė propaganda suokė ditirambus apie kolektyvinio ūkininkavimo pranašumą, tikrovė buvo kur kas liūdnesnė. Štai pirmuosiuose 1954-ųjų metų numeriuose daug dėmesio buvo skiriama gyvulių pašarų ruošimui. Patarimai, švelniai tariant, gerokai pavėluoti – sausio mėnesį pasirūpinti papildomais pašarais jau neįmanoma. Tačiau ir žiemą kolūkio gyvulius visgi reikia šerti. Todėl griebiamasi tokių drastiškų priemonių, kokių tarpukariu nedrįso imtis net patys silpniausi ūkininkai. Sausio 7-ąją pasirodė zootechniko A. Petronaičio straipsnis „Kaip pagerinti pašarinių šiaudų kokybę“. „Mūsų rajono kolūkių gyvulininkystės darbuotojai dar mažai praktikuoja tokius pašarinių šiaudų paruošimo būdus, kaip pašarų kaitinimas, susmulkinimas, rauginimas, kalkinimas, paveikimas šarmais“, –  naujas technologijas dėstė zootechnikas (citatų kalba netaisyta – aut. past.). Jis pasidalino patirtimi, kaip tinkamai paruošti gyvuliams šerti… suplėkusius šiaudus.

Sausio 10 d. laikraščio vedamajame „Teisingai organizuoti gyvulių žiemojimą“ rašoma apie dar didesnes bėdas: „Gyvulių žiemojimas dar neįpusėjo, o kai kuriuose rajono kolūkiuose jau išryškėjo rimti trūkumai naudojant pašarus ir prižiūrint gyvulius. Neužtenkant pašarų reikia ypatingai taupiai juos naudoti“, – rašoma straipsnyje. Toliau – dar gražiau: „Rimtas klaidas organizuojant gyvulių žiemojimą daro „Gegužės Pirmosios“ kolūkio valdyba. Žiemojimui čia buvo ruošiamasi paskubomis, neatsakingai žiūrint į tokį svarbų reikalą. Tvartai nepilnai atremontuoti. Visiškai nėra parūpinta kraiko, ir gyvuliai stovi labai blogomis sąlygomis. Kolūkio kiaulidėse šalta, kiaulininkėms laiku nepristatomas kuras pašarams paruošti. Ypač blogai prižiūrimi darbo arkliai. Jau pasitaikė arklių ir paršelių kritimo faktų.“ Tos pačios problemos gvildentos ir nuolatiniame laikraščio skyrelyje „Mums rašo“.

Tik šypseną kelia ir novatoriški žemės ūkio metodai. Pavyzdžiui, kovo 25 d. numeryje Rokiškio MTS vyr. agronomė Mockienė parengė straipsnį „Visas bulves pasodinti tik kvadratiniu-lizdiniu būdu“. O rajono kolūkių vadovai naujovių paisyti nenorėjo: naujojo metodo naudą nuleido negirdomis ir rengėsi bulves sodinti įprastiniu būdu. Dar viena siūlytina naujovė – rajono laukuose pasėti… sorų.

Mėgstamiausia pionierių vieta

Iš „Po Spalio vėliava“ puslapių galima sužinoti ir apie jaunųjų rokiškėnų pramogas. Sausio 7 d. numeryje buvo pasakojama apie Rokiškio pionierių rūmus. Rūmai, žinoma, per skambus pavadinimas pastatui miesto centre. Rūmų vadovei Jasiulienei prižiūrint, ten atostogas leido nemažai miesto vaikų: žaidė šaškėmis, šachmatais, domino ir loto, skaitė.

Tačiau sovietinei propagandai sunkiai sekėsi diegti komunistines vertybes rajono jaunimui. Sausio 14 d. vedamajame „Į aukštesnį lygį mokyklinio jaunimo auklėjimą“ rašoma: „Daug žalos padarė lietuvių tautai reakcingoji katalikų dvasiškija, kurios atstovai ilgus amžius nuodijo liaudies sąmonę. Religinių prietarų recidyvai randa vietos ir šiandien labiausiai atsilikusių gyventojų tarpe. Kova prieš žalingą religinių prietarų įtaką jaunimui yra labai svarbi liaudies švietimo darbuotojų pareiga. <…> Tuo tarpu kai kurie Rokiškio I ir II bei Kamajų vidurinių mokyklų moksleiviai dar dalyvauja religinėse apeigose. Tai rodo viena, kad gamtos mokslų dėstymas šiose mokyklose vyksta formaliai, neįtikinamai, o taip pat, kad klasių vadovų ir komjaunimo organizacijų darbas tebėra su rimtomis spragomis.“

Skaityti nėra ką

Prieš sovietines šventes, kaip ir dera sovietiniam laikraščiui, „Po Spalio vėliava“ spausdindavo gausybę svetimų straipsnių. Tuomet ir redakcijos darbuotojams, ir skaitytojams būdavo atostogos: vargu ar kas savo noru skaitytų, pavyzdžiui, reportažus iš sovietinių vadukų laidotuvių ar gedulingų mitingų kalbas. Tokios pat neįdomios „paklodės“ buvo ir perspausdinti įvairiausių sovietinių valdžios institucijų įsakai bei nutarimai, Lietuvos komunistų partijos suvažiavimo medžiaga ir pan.

Visa agitacinė medžiaga parengta negrabiai ir nuobodžiai.

O P. Sargauto reportažas iš kovo 14-ąją vykusių rinkimų į Sovietų Sąjungos Aukščiausiąją tarybą šiandieninei visuomenei kelia tik liūdną šypseną. Antai: „Biuletenius gauna Rokiškio MTS traktorinės brigados brigadininkas Antanas Stašys. Praeitų metų traktorinių darbų planą jis įvykdė 180 procentų. Įmetęs biuletenius į urną, jis pareiškė: – Aš balsavau už komunistų ir nepartinių bloko kandidatus. Tuo pačiu aš balsavau už tolesnį mūsų mylimos Tėvynės suklestėjimą, už naujas darbo pergales žemės ūkyje.“ Agitacija rinkimų apylinkėje šiandien būtų grubus įstatymų pažeidimas, o tuomet ne tik agituoti rinkimų dieną, bet ir balsuoti už kitus asmenis buvo įprasta… Rinkėjų aktyvumas irgi žavėjo: „Jau per pirmąsias dvidešimt minučių nuo balsavimo pradžios Degsnių rinkiminėje apylinkėje buvo balsavę 30 procentų visų į sąrašus įtrauktų rinkėjų. 10 val. 30 min. Sėlynės rinkiminėje apylinkėje balsavo visi rinkėjai.“

Supirkinėjo vėžius

1954-ųjų „Po Spalio vėliava“ pagausėjo skelbimų: jų buvo beveik kiekviename numeryje. Įstaigos ir organizacijos skelbė ieškančios darbuotojų, informavo apie kainas. Gana įdomus buvo birželio pradžioje kelis kartus pakartotas skelbimas apie superkamus vėžius, kurį pateikė Zarasų žuvies įmonės administracija. „Vėžiai priimami kiekviename Rokiškio miesto žuvies priėmimo punkte. Vėžiai priimami tik gyvi, be ikrų, supakuoti samanose“, –  rašoma jame.

Privačių asmenų skelbimų buvo maža: daugiausia jų skirti pranešti apie skyrybų bylas.