degust

1952-ųjų „Po spalio vėliava“ – apie rajoną ir jo skaudulius pro cenzūros šydą
Lina DŪDAITĖ

„Gimtasis…“ skaitytojams siūlo unikalią galimybę savo svetainėje www.grokiskis.lt pavartyti laikraščio archyvinius numerius. Juose – spalvingas rajono gyvenimas: aktualijos, žmonių rūpesčiai ir lūkesčiai, politinių ir ekonominių permainų atspindžiai. 1952-ieji Lietuvoje – gilus stalinizmo laikotarpis. Rajono žmonės jau suvaryti į kolūkius, nuvilnijo masinių trėmimų bangos, slopo partizaninis pasipriešinimas okupacinei valdžiai. Kaip rokiškėnų nuotaikos atsispindėjo rajono laikraštyje „Po Spalio vėliava“?

Vis dar anonimai

Nors laikraštį rengė nemenkas redakcijos kolektyvas, tų dienų darbuotojų pavardžių laikraštyje nerasite. Netgi pirmuosius 1952-ųjų metų numerius pasirašė ne redaktorius, o redakcinė kolegija. Skaitytojams buvo pateikti du telefonai – vienas redaktoriaus, kitas – redakcijos. Šioji buvo įsikūrusi Rokiškio Tarybų aikštėje, 22-ajame name. O „Po Spalio vėliava“ spaustuvė veikė Vytauto Didžiojo gatvės 39-ajame name. Laikraštis buvo leidžiamas dukart per savaitę – metų pradžioje trečiadieniais ir šeštadieniais, o nuo balandžio vidurio – ketvirtadieniais ir sekmadieniais.

Laikraščio korespondentų pavardžių nėra, o štai „Po Spalio vėliava“ bendradarbiai – gydytojai, mokytojai, agronomai – pasirašinėjo kur kas drąsiau.

Vasario pradžioje laikraštį pasirašė redaktorius V. Jasiulis. Tačiau šį postą jis užėmė neilgai: jau birželio pradžioje vietoj redaktoriaus „Po Spalio vėliava“ pasirašinėjo redakcinė kolegija, o birželio 8-ąją tą padarė „Už redaktorių“ Adolfas Stašys. O birželio 22-ąją jis tapo nuolatiniu redaktoriumi.

Laikraštis buvo spausdinamas sąlyginai nedideliu 1500 egzempliorių tiražu. Tačiau reiktų nepamiršti, kad 1950-aisiais Rokiškio apskrityje buvo sudaryti trys rajonai – Rokiškio, Obelių ir Pandėlio. Kiekviename rajone įsikūrė atskiri laikraščiai: Obelių – „Stalinietis“, Pandėlio – „Spalio pergalė“.

Šriftų įvairovė

Laikraščio maketas buvo daugmaž standartinis: puslapis dalintas į penkias skiltis. Tačiau kai kurie straipsniai buvo maketuojami nepaisant standarto – ganėtinai dažnas skilčiavimas per pusantros skilties. Ne itin patogus skaitytojams buvo ir taip vadinamas maketavimas „kojomis“: to paties straipsnio viena ar dvi skiltys buvo ilgesnės už likusias. Nebuvo vieningos sistemos, kaip rašyti straipsnių autorių pavardes.

Laikraščio maketas išsiskyrė ir šriftų įvairove: skirtingo stiliaus, dydžio, pločio, ne visuomet buvo laikomasi straipsnių hierarchijos: neretai svarbiausias, didžiausiu pavadinimo šriftu straipsnis būdavo puslapio apačioje.

Nemalonūs akiai buvo ir šūkiai, juos buvo galima supainioti su straipsnių pavadinimais: kaip antai „Kolūkinio kaimo darbo žmonės, plėskime ir stiprinkime produktyviosios gyvulininkystės fermas!“

Proginiams laikraščiams, pavyzdžiui, Vladimiro Lenino mirties metinėms skirtame sausio 23-iosios numeryje, įprastinis maketas buvo keičiamas puošnesniu.

Nors kiekviename laikraščio numeryje buvo po kelias nuotraukas ir karikatūras, tačiau daugelis jų buvo skirtos tarptautinių temų ar sovietinių pasiekimų straipsniams iliustruoti.

Ganėtinai įdomi to meto literatūrinė mada – rašant apie žmogų, nenurodyti jo vardo, pavyzdžiui: „redaktorius drg. Jasiulis“, „pradedančioji poetė Vikertienė“ ir pan.

Skundikų rojus

Kokius tikslus tuometei spaudai kėlė Sovietų Sąjungos valdžia, puikiai atspindi straipsnis sausio 30-osios „Po Spalio vėliava“ numeryje. Jame pasakojama apie surengtą įvairiausių įstaigų sienlaikraščių redkolegijų suvažiavimą, kuriame dalyvavo per 300 asmenų. Jame tuometės spaudos aktualijas pristatė „Po Spalio vėliava“ sekretorė Bajorūnienė. Anot jos, spaudos uždavinys – mobilizuoti dirbančiuosius partijos ir Vyriausybės uždavinių įvykdymui, auklėti juos atsidavimo didžiajam komunizmo reikalui dvasia, kelti darbininkų, kolūkiečių ir moksleivių kultūrinį lygį, padėti jiems atsikratyti religinių prietarų“.

Dar akivaizdžiau propagandinį rajoninių laikraščių vaidmenį atspindi visasąjunginio oficiozo „Pravda“ vedamasis, kurį „Po Spalio vėliava“ perspausdino vasario 6-osios numeryje. Jame aiškiai apibrėžti rajoninės spaudos uždaviniai, pageidautinos temos, netgi kai kurie poligrafinio apipavidalinimo niuansai.

Laikraščio temos buvo ganėtinai įvairios – nuo literatūros iki žemės ūkio smulkmeniškų temų. Atsirado nemažai vietos ir laikraščio bendradarbių kūriniams. Paskutiniajame puslapyje buvo nuolatinės tarptautinių santykių ir sporto rubrikos.

To meto laikraščiai buvo itin nepakantūs religijai. Mokslinio ateizmo diegimas buvo neatsiejamas nuo dvasininkų juodinimo. Štai straipsnyje „Faktai juos demaskuoja“ Rokiškio tarybinio ūkio darbininkas S. Teseckas apkaltino Rokiškio prelatą Labanauską su bendrininku išvogus 1,5 mln. litų ir apgaule esą privertė tikinčiuosius užstatyti savo ūkius pinigų trūkumui padengti. Akivaizdu, kad nei nukentėjusiųjų skaičius, nei jų pavardės nepateiktos. O 1927 m. ir vėlesniais tarpukario metais ūkininkų bankrotai Lietuvoje buvo dažnas reiškinys:  per pasaulį nuvilnijo ekonominė krizė.

Tačiau didžiausius rajono skaudulius atskleidė nuolatinės rubrikos „Mums rašo“ ir „Iš nepaskelbtų laiškų“. Dažniausiai šiose rubrikose spausdintos žinutės – anoniminės. Jos – tikro komunistinio budrumo, o išvertus į žmonių kalbą – elementaraus skundimo pavyzdžiai. Antai: „Redakcijai buvo pranešta, kad „Socializmo keliu“ kolūkio laiškininkė drg. Kastanauskaitė nepristato skaitytojams laikraščių arba pristato juos pavėluotai.“

Nors pranešimas anoniminis, tačiau redakcijos garbei, reikia pripažinti – ji patikrino faktus. „Užklausus apie tai „Socializmo keliu“ kolūkio valdybą, gautas atsakymas, kad faktai yra teisingi. Dėl blogo darbo drg. Kastanauskaitė kolūkio valdybos buvo įspėta keletą kartų, bet, kaip neišsitaisiusi padėties, iš pareigų atleista. Šiuo metu paskirtas kitas laiškininkas, laikraščiai pristatomi kolūkiečiams tvarkingai“.

Gana keistai rajono laikraštyje atrodė didžiulės publikacijos, skirtos rusų rašytojams. Štai kovo 5-osios numerio net du vidiniai puslapiai skirti Nikolajui Gogoliui ir jo kūrybai. Vakarą, skirtą rašytojo 100-osioms mirties metinėms paminėti, rengė „Po Spalio vėliava“ globojamas pradedančiųjų rašytojų būrelis.

Iš teismo salės – apie drakoniškus nuosprendžius

Kriminalinės kronikos buvo retas svečias 1952-ųjų „Po Spalio vėliava“ puslapiuose. Tai nekelia nuostabos – nusikaltimai ir nelaimės turėjo būti „supuvusių kapitalistinių Vakarų“ rykštė. O štai šviesaus komunizmo rytojaus ir tarybinio žmogaus kasdienybės negalėjo temdyti kriminalinio pasaulio aktualijos. Tačiau vasario 1-2 dienomis Šiaulių srities teismo išvažiuojamoji sesija Rokiškyje neliko be rajono laikraščio dėmesio. Mat buvo baudžiami rajono Pamkombinato darbuotojai, apkaltinti valstybinio turto grobstymu. Ir teismas, ir straipsnis apie jį buvo skirti atbaidyti tuos, kurie pasikėsins į valstybės turtą.

Kiek ir ko iš valstybės pasisavino teisiamieji, nedetalizuojama, kaltinimai aptakūs: vogė iš kasos, pavogė apsiaustams skirtą odą. „Kakeranienė, dirbdama Pramkombinato kasininke, pasisavino iš kasos dideles sumas pinigų. Pramkombinato direktorius Bažūra, piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, grobstė pats ir paleido kasininkei, buhalteriui bei inžinieriui grobstyti valstybinį turtą, išduodavo iš kasos avansą didelėmis sumomis, daleido laikymą virš etatinių tarnautojų“. Bausmės už šį nusikaltimą buvo drakoniškos: Vanda Kakeranienė nubausta 18 metų, Jakovas Lapenka – 20 metų, Aleksandras Ježeliovas – 15 ir Petras Bažūra – 16 metų laisvės atėmimo.

Skaitytojų pageidavimai

Kaip ir ankstesniais metais, „Po Spalio vėliava“ rengė kasmetinius susitikimus su skaitytojais. Toks susitikimas 1952-aisiais vyko balandžio 20-ąją. Jame dalyvavo apie 300 rajono laikraščio skaitytojų, darbininkų ir valstiečių korespondentų, pramonės ir žemės ūkio pirmūnų, partinių, komjaunimo ir tarybinių darbuotojų, inteligentų. Skaitytojai pageidavo, kad spauda plačiau nušviestų pionierių veiklą, daugiau dėmesio skirtų pradedančiųjų rašytojų kūrybai, moterų tarybų veiklai.