I. Skripkos archyvo ir V. Bičiūnaitės nuotr.

– Vedate edukacijas, dalyvaujate menininkų pleneruose. Skemų socialinės globos namų koplyčiai sukūrėte vitražus ir pagal dailininko Arvydo Bagdono sumanymą sumeistravote Kryžiaus kelio stočių paveikslų rėmus. Pernai per meno plenerą Skemuose nukalėte apie pusantro metro aukščio žalvarinę obelį-fontaną. Ją baigęs minėjote, kad lapelių nukaldinote daugiau nei du šimtus, teko mąstyti, kaip paslėpti vamzdelius, išspręsti kitus techninius dalykus. Kaip ji „auga“?  

Stovi ten, kur pastatyta. Buvau nuvažiavęs, patikrinau, viskas gerai.

– Su leidyba ir edukacijomis susiję žmonės Jus prisimena ir kitokiu amplua.

Daugelį metų užsiėmiau maketavimu ir leidyba. Tačiau lygiagrečiai visada buvo ir juvelyrika, tokius dirbinius taisydavau. Juvelyrika – tai mano hobis, ne profesija, „kietu“ juvelyru savęs nevadinu. Mano profesija – klinikos laborantas. 11 metų dirbau Rokiškio ligoninėje, laboratorijoje. Juvelyrika man „prilipo“ nuo vaikystės, nes mano kaimynas buvo labai žinomas juvelyras Jonas Varkalys. Jis išmokė mane. Dirbdamas laboratorijoje, lygiagrečiai dirbau maketuotuoju ir latvių kompanijoje dizaineriu. Be to, buvo planuojama kurti Rokiškio televiziją, todėl pirmaisiais Nepriklausomybės metais buvau išsiųstas į kinematografijos institutą Maskvoje mokytis kompiuterinės grafikos, baigiau kursus. Nuo tada ir prasidėjo mano, kaip dizainerio, karjera. Su televizija biznio planas neišdegė, tad pradėjau dirbti savarankiškai, turėjau spaustuvę, leidėjo statusą, leidau leidinius, spausdinau laikraščius, knygas…

– Galbūt giminėje turite meniškos sielos žmonių?

Senelis kalvis, prosenelis akmenskaldys… Visi mes turime tų genų.

Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie