Kaip visiems nebus
„Gimus sūnui iškart supratau, kad taip, kaip visiems, nebus. Linksmas, ramus, besišypsantis berniukas vis sunegaluodavo. Po trejų metų nežinios ir nenutrūkstamų gydytojų konsultacijų buvo diagnozuota pasaulyje reta, o Lietuvoje pirmą kartą sutikta liga. Medikamentai – laikina pagalba“, – pasakoja Vilija.
Į ekstra sąrašą
Kepenų transplantacija tuomet Lietuvoje buvo miglotai suvokiama, tik pradedama taikyti išeitis. „Iki sūnaus pilnametystės gydytojams ne kartą teko susidurti su „nevaikiškos“ ligos gydymo sunkumais vaikų ligoninėje. Laimei, visada sutikdavome drąsių, nebijančių „nusižengti protokolui“ gydytojų, kurie asmeninėmis pastangomis siekė suteikti sūnui reikiama pagalbą“, – kalba moteris. Tuomet Vilija su sūnumi gyveno „ant parako statinės“, nes ligoniukui metabolinės krizės vis dažnėjo, jos buvo siaubingos, skausmingos. „Bet Rolandas su didžiule kantrybe dar ir dar kartą stojosi ant kojų tikrąja šio žodžio prasme“, – kalbėjo Vilija. Per aštuoniolika metų sūnui teko kone dešimt kartų mokytis vaikščioti. „Vaikams kepenų transplantacijos Lietuvoje nebuvo atliekamos, tad sulaukus pilnametystės nebebuvo kur delsti – sūnus buvo įrašytas į ekstra pirmumo sąrašą kepenų transplantacijai. Sulauksime tinkamo donoro ar ne – to niekas nežinojo“, – prisimena sunkiausius metus Vilija.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
Sėkmės ir stiprybės Jums, Vilija! Este stiprybės pavyzdys daugeliui.
Nemanau kad reikia kelti į viešumą tokius asmeninius gyvenimus……………
Manau, kad reikia. Pasidalinti ir didziuotis zmogumi, kuris tai isgyveno. Nemanau, kad kazka tai zeidzia. Tik stiprybes galima pasisemti is tokiu istoriju.