– Ką veikei tą lemtingą vasario dieną? Ar numanėte įvyksiant kažką panašaus?
– Kai tai nutiko, miegojau, mane pažadino vaiko krikšto mamos skambutis 5 val. ryte. Tai ji pranešė apie Rusijos invaziją į Ukrainą. Apėmė baimė, netikėjau tuo, kas nutiko, verkiau, išgyvenau dėl sūnaus, skambinau pranešti naujienas mamai. Kiek vėliau apėmė isterija, bėgiojau po namus, nežinodama, ką daryti – rinktis daiktus, kam nors skambinti, slėptis… Vos kiek aprimusi, bėgau į parduotuvę pirkti maisto, sauskelnių vaikui, nes mes karui visiškai nesiruošėme, neturėjome jokių atsargų. Niekas šeimoje ar tarp draugų nesitikėjo karo.
– Esi jauna, naudojiesi socialiniais tinklais. Kas tuo metu dėjosi Ukrainos internetinėse platformose? Gal bendravai su bendraamžiais, draugais? Gal įstrigo koks nors konkretus momentas ar pasakymas?
– Ukrainos blogeriai ir nuomonių formuotojai pradėjo prašyti pagalbos Rusijos žmonių socialiniuose tinkluose, maldavo suprasti ir pamatyti, kad prasidėjo karas, kad tai nėra „specialioji operacija“. Turbūt tuo metu visi tikėjomės, kad rusai tai išgirs ir sustabdys karą, deja, Rusijos žmonės tuo nepatikėjo. Labiausiai įstrigo mūsų prezidento žodžiai, paplitę po visą šalį, jau kitą dieną, kai kažkas pradėjo skleisti žinią, esą jis pabėgo iš šalies. Jis pasirodė su karine uniforma ir pranešė, kad yra čia ir gins Ukrainą. Tie žodžiai, būtent ta akimirka man išliks dar ilgai atmintyje.
– Namus Kijeve palikote kovo 2 d., o į Lietuvą su mama atvykote kovo 23 d. Kas buvo sunkiausia kelionėje? Ar buvo momentų, kai baiminotės dėl savo gyvybių?
– Daugiau nei savaitę, kas dieną, kas minutę, išgyvenau dėl mūsų gyvybių. Buvo momentas, kai Kijeve bėgau su sūnumi ant rankų, o maždaug už kilometro nuo mūsų atskridusi raketa sprogdino gyvenamuosius namus… Nemažai mano pažįstamų žuvo. Viskas vyko labai arti. Puikiai supratau, kad čia nebėra saugu.
Atvykome į Lietuvą autobusu kartu mama, sūnumi. Tai buvo pati baisiausia kelione į nežinią: baiminausi, galvoje sukosi daugybė minčių. Keliavome su keliais daiktais, mažu vaiku, miegojau ant grindų, kad vaikas galėtų išsimiegoti mano vietoje. Didelių nesklandumų nebuvo, Kaune sugedo autobusas, teko laukti, kol sutvarkys, tai ir buvo bene vienintelis nesklandumas kelionėje. Sunkiausia buvo suvokti, kad tai tikra ir kad tu esi toli nuo namų, toli nuo vyro, ką reikės daryti, kai visa tai baigsis, jei tai baigsis…
– Sūnaus tėtis liko Ukrainoje?
– Vaiko tėtis liko Ukrainoje, kaip ir visi vyrai. Kai bėgome, tikėjomės, kad atsisveikiname mėnesiui, Timūrui tuo metu buvo vos 10 mėnesių. Buvo sunku juos išskirti. Nuo išvykimo praėjo daugiau nei pusė metų, vaikas jau vaikšto, o tėčio per tą laiką nėra matęs. Bendraujame kasdien, vaiką, nors ir per telefono ekraną, jis mato bene kasdien. Pasiilgome jo, o jis mūsų.
– Turbūt turi nemažai draugų, kurie likę Ukrainoje kovoja už šalies laisvę?
– Yra nemažai kas liko ir kovoja. Bendrauju su visais. Tai sunkiausias gyvenimo etapas visiems, nežinai, ar kitą dieną pažįstamas ar draugas dar bus gyvas… Dalinamės naujienomis. Vis dar nesitiki, kad visa tai užsitęsė, bet dėkoju Dievui, kad labai artimo žmogaus dar neteko prarasti, meldžiamės kasdieną, kad ir neprarastume.
– Pakalbėkime apie Lietuvą. Ar atvykusios radote kur apsistoti?
– Pirmi įspūdžiai, kaip ir visa kelionė, – nežinia. Mums pasisekė, kad Rokiškyje gyveno mano močiutės sesuo Masha. Ji mus pakvietė, priėmė ir apgyvendino savo bute Juodupėje. Nežinau, ką būtume dariusios be jos. Nors daug žmonių geranoriškai siūlė pagalbą, visgi pradžioje ramybę radome pas ją. Miestelis buvo ramus, jame gyvena nedaug žmonių, todėl iškeisti Kijevą į Juodupę buvo nelengva. Tačiau buvome saugūs, o tai svarbiausia. Vėliau, kai gyvenimas įsivažiavo, nusprendėme keltis į Rokiškį, kur didesnės galimybės dirbti.
– Atvykusi čia vis tiek studijuoji?
– Anksčiau studijavau internetinių puslapių dizainą, o dabar mokausi vadybos. Mėgstu piešti, svajoju kada nors išmokti daryti tatuiruotes. Ir pati labai noriu tatuiruotės: po širdimi užrašo lietuviškai „Visada mano širdyje“. Mano močiutė buvo lietuvė, tad nusprendžiau, kad pirmoji mano tatuiruotė bus jos garbei. Manau, pasidaryti tokią Lietuvoje būtų labai simboliška.
– Ar matai lietuvių ir ukrainiečių panašumų?
– Ukrainos žmonės ir lietuviai labai panašūs tiek išvaizda, tiek charakteriu. Sulaukėme daug dėmesio ir palaikymo. Jaučiuosi gerai, čia sunkiausiu gyvenimo momentu mus parėmė šimtai žmonių: tiek daiktais, tiek emociškai. Visą likusį gyvenimą būsime dėkingos.
– Ar tenka daug bendrauti čia, Rokiškyje?
– Taip, šiek tiek bendraujame, nors daug draugų neturime, visgi turime gerą draugę, kuri vos tik radusi laiko susitinka su mumis, bendrauja.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
