Vienintelis?
„Visiems patinka skrybėlės, tik į jas nieko neįdėsi – nei salotų, nei mišrainės“, – šmaikštauja Vidas Kirstukas iš Panemunėlio geležinkelio stoties, kilnodamas dailias medines skrybėles. – Šitos iš klevo, bet galima daryti ir iš kitokio medžio.“ Vienos plačiabrylės, kitos kuklesnės, trečios – užriestais kraštais, panašios į kaubojiškas. Visas jas ištekina staklėmis.
„Vienas sutiktas pasvalietis aiškino, kad aš galbūt pirmas Lietuvoje tokias skrybėles darau. Drožėjai padarytų dar gražiau, – kuklinasi meistras, – bet kad ištekintų, tai nemačiau.“
Tokia puošmena prie galvos nepriglunda taip, kaip siūta iš audinio. Tai daugiau dekoratyvus daiktas. Tačiau mėgstamas smalsuolių, egzotikos mėgėjų, meniškos sielos žmonių, kolekcionierių. Kūrėjas įsitikinęs: „Jeigu žmogui ji įstrigo, tai žūtbūt nusipirks. Vienoje mugėje praėjo pro prekystalį vyras su žmona. Vyrui labai patiko mano skrybėlės, jis pažadėjo vėliau sugrįžti. Apsukę ratą, vėl atsidūrė prie manęs. Žmonai nepatinka kaina – per brangu, nenori tiek mokėti. Bet vyras užsispyrė ir vis tiek nusipirko.“
Dirba pasišviesdamas ir be pertraukos
Ši technologija smarkiai skiriasi nuo drožėjų darbo. Drožėjai dirba su sausu medžiu, o Vidui parankesnis žalias medis. Jei pradėjo tekinti skrybėlę, tai negali atsitraukti nė valandai, darbą turi pabaigti vienu ypu, mat staklėse besisukanti mediena ištaško drėgmę. Jei darysi pertrauką, greitai džiūdama skrybėlė deformuosis ir pastangos nueis perniek.
Meistras stengiasi, kad skrybėlės būtų kuo plonesnės. O kaip atspėti, ar dar verta ploninti, ar nepadauginsi? Pasirodo, tekinimo staklėmis dirbama vienoje pusėje įstačius prožektorių. Šviesos intensyvumas rodo, kurioje vietoje skrybėlė plonesnė, jau perregima, o kur dar reikia paploninti. Pasitaiko, kad brylius prazulinamas ir prakiūra… Norėdamas užriesti bryliaus kraštus, Vidas pabaigtą skrybėlę apjuosia guma, ant jos viršaus dėdamas paaukštinimus įtempia gumas. Tada galvos apdangalas paliekamas džiūti.
Skubėjimas nepasiteisino
Tačiau pradžių pradžia buvo susijusi ne su medžiu, o su technika. Jaunystėje Vidas baigė tuometę Konstantinavos profesinę mokyklą, dirbo traktorininku, vairuotoju.
Bet, kaip pasakoja pašnekovas, vis rūpėjo tekinti medieną, tad apie 1990 m. susimeistravo tekinimo stakles. Čia pravertė techniniai įgūdžiai. Žiūrint iš šių dienų, jos Vidui atrodo labai prastos. Prasti išėję ir pirmieji darbai – mamos prašymu padarytas stovas gėlėms, tam tikri užsakymai. Daiktai po kurio laiko paprasčiausiai… iširo. O prasti, pasak meistro, išėjo todėl, kad juos norėdavosi padaryti kuo greičiau, nes nebuvo kantrybės. Tik paskui suprato: geriau lėčiau, bet be broko.
Taip pamažu pomėgis tapo darbu, o savadarbes stakles pakeitė rimtesni įrengimai. Norėjosi viską išbandyti, todėl ir langų rėmus konstravo (dabar tokie užsakymai pasibaigę, nes karaliauja plastikiniai langai), ir kitokius užsakymus atlikdavo.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
