J. Kačerausko nuotr.

Artėjant Valentino dienai pagalvojau, kodėl Valentino diena vadinama jaunimo švente? Gal todėl, kad jauni žmonės dar tiki, jog meilė – tai deginanti aistra, širdies nerimas, rojus ir pragaras kartu. O vyresni jau žino, ką slepia žodis „meilė“. Žino, kad tai daugiareikšmis žodis, jog meilė – tai ne šventė, o kasdienis triūsas, ne širdelės ir šampano purslai, o kantrus, šiltas, tylus, geras, taikus buvimas kartu.

Kai kam šis žodis šiuo metu gali skambėti kaip prakeiksmas. Tam, kuriam dar skauda. Po išdavystės. Po žudančio prisipažinimo ir atsisveikinimo. Po atvirumo „suprask, mudviejų aistra užgeso, aš jau dūstu mūsų santykių rutinoje, tad šis naujas romanas – tai mano nauji jausmai“.

Kai kam žodis „meilė“ šiuo metu – visiškai tuščias. Kaip ir jo siela, dar neatsigavusi po meilės mirties. Gal netgi po dar vienos palaidotos meilės. Nes Dievas mums siunčia negyvas meiles tam, kad tada, kai pagaliau sutiksime tą savo tikrąją – gyvą meilę – iškart tai suprastume ir dėkotume dangui už šią nežemišką dovaną.

O kai kas taip ir nesuprato – jiems paprasčiausiai neduota suprasti – kad meilė yra išgyvenama, išjaučiama, o ne nuperkama dovanų čekiu ar už grynuosius. Kad atsiradęs pojūtis vartant „Playboy“ žurnalą ar bendraujant su tokiam leidiniui tinkančia mergina – ne meilė, o fiziologija.

Kai kas tos vienos meilės dienos nešvenčia, nes jiems tokių dienų 365 per metus. Tai meilė sau. Pati patikimiausia – jos niekas nenuvilios, pati saugiausia – ji neišduos ir neįskaudins, pati ilgiausia, nes amžina iki mirties. Turbūt ir pati baisiausia, nes tik labai retas kuris iš mūsų išdrįsta įsileisti ją į savo gyvenimą, apkabinti ir priglausti.

Nes mes nemylime savęs. Nemokame. Nenorime. Nesugebame. O reikėtų… Tad gal imkime ir Valentino dieną padovanokime meilę sau. Didelę, karštą, svaiginančią, ištikimą, mielą, ramią. Pačią nuostabiausią. Nes tai dovana mums pačioms. Pačioms nuostabiausioms.

Zita

Prie Dirdų

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie