Butauto Barausko nuotr.
Vaiva1

–  Atrodai kaip mokinukė. Kiek Tau metų?

 – Man 24-eri. Nors dažnai pamirštu, kiek man metų. 22 ar 23, 23 ar 24… Tuomet išsitraukiu iš piniginės retai pagal paskirtį naudojamą vairuotojo pažymėjimą ir viskas paaiškėja.

–  O gal prisimeni, kada pirmą kartą į rankas paėmei teptuką, pieštuką? Ką mėgai piešti maža?

– Tiesą sakant, neprisimenu. Kaip ir neprisimenu, ką mėgdavau piešti maža. Buvau tokia, kaip ir visi vaikai. Nemėgstu to romantizuoti. Turėjau laimingą vaikystę, o pati asmenybė kryptingiau pradėjo formuotis jau kiek vėliau. Kai po laiko, praleisto mokykloje, savarankiškai „studijuodavau“  ne tik tai, ką reikia, o kas man patinka. Domėjausi „kreivesne“ literatūra, filmais, ilgą laiką praleisdavau internete ieškodama muzikos grupių, kurios įkvėpdavo.

– Gal prisimeni piešinį,  už kurį sulaukei  pirmų pagyrimų?

– Kažkokio konkretaus piešinio neatsimenu. Gal jau tada nesureikšmindavau pagyrų. Tačiau polinkis dailei pradėjo ryškėti jau pradinėse klasėse. Atsimenu, per dailės pamokas beveik visuomet pirma išlankstydavau origamį ar nupiešdavau piešinį… Tuomet eidavau padėti savo klasiokams.

– Kada supratai: „Noriu būti dailininkė, noriu lankyti dailės mokyklą“? Kas tai lėmė?

– Nuo mažens lankiau labai daug būrelių. Pamenu, pirmoje klasėje rinkausi: dailės mokykla ar sportiniai šokiai. Pasirinkau šokius. Po to buvo kitas pasirinkimas: dailės mokykla ar gitaros pamokos.  Baigiau muzikos mokyklą. Ir tik po to pradėjau lankyti dailės mokyklą. Be to, nemažai sportavau, išbandžiau  kitus užsiėmimus. Tik ilgai ten neužsibūdavau. Dabar suprantu, kad  noras mokytis dailės manyje gyveno  jau seniai, tik kažkodėl vis  buvo  atidėliojamas.
Tvirtas apsisprendimas, ką noriu veikti toliau, atėjo 12 klasėje. Būdama vienuoliktokė, baiginėjau dailės mokyklą. Tada ir pajutau, kad rimtai „klimpstu“. Procesas, kurio metu kūriau baigiamuosius darbus, buvo  nepatirtas, atveriantis naujas pažinimo platumas. Apie tai, kad noriu studijuoti tapybą, prasitariau savo mokytojui Raimondui Gailiūnui. Palaikė. Tuomet intensyviai ruošėmės stojamiesiems egzaminams į Vilniaus dailės akademiją.

O ar esu dailininkė, sunku pasakyti. Nemėgstu savęs apibrėžti profesija. Profesija nėra žmogus.  Ji – daugiau žiūrėjimo kryptis. Man įdomiau ir svarbiau ne tai, ką žmogus moka, o kaip jis jaučia.

– Prisimink, kas ir kaip Tave mokė piešti, kas padarė didžiausią įtaką, ką įvardytum savo mokytoju?

– Kaip ir minėjau, pirmuoju savo mokytoju galiu vadinti Raimondą Gailiūną. Pas jį lankiau tapybos klasę. Vertinu mūsų pokalbius, nes jie palieka įspaudus. Galvodama, ko R. Gailiūnas mane išmokė, atsiminiau vieną interviu su režisieriumi Bela Tarr. Ten jis pasidalino įžvalga apie muzikantus, kurie susitikę nesikalba apie muziką. Manau, kad ir mūsų pokalbiai yra daugiau ne apie meną, bet apie tai, be ko nebūtų meno – kasdienybę.

Kitas man svarbus žmogus yra dabartinis mano dėstytojas Konstantinas Bogdanas. Vertinu jo įžvalgumą ir atidumą, kuriamą laisvę, autoritetų ar asmeninio skonio neprimetimą. Tai svarbu kūrybos formavimuisi.

–  Šiek tiek sukonkretink, ką dabar studijuoji?

– Šiuo metu studijuoju pirmame tapybos magistro kurse. Be tapybos, rašau teorinį darbą, kuriame į tapybą žiūriu kaip į  kalbą, esančią tarp žodžių, vaizdų. Reflektuodama kūrybinį procesą, bandau įžodinti tai, kas man yra metatapyba, keliu klausimą, ar įmanoma tapybos gramatika, kaip ją apibrėžti. Gilinuosi į semiotiką, kalbos filosofiją, vizualumo studijas.

– Pakalbėkim apie parodą. Kodėl ji vadinasi „Protarpiai“? 

– „Protarpiai“ yra pirmoji mano personalinė paroda. Nemėgstu rodytis dėl rodymosi.  Eksponuoti darbus  noriu   tuomet, kai žinau ar jaučiu, kad turiu ką pasakyti, kai atsiranda aiški visuma. Šią parodą organizuoja Contour Art Gallery bendradarbiaujant su Baltic Sotheby’s International Realty.

Parodos pavadinimas yra daugiau abstraktus žodžių žaismas. Nereikėtų jo pažodžiui suprasti. „Protarpiai“ man atspindi laiką ir tarpą,  laiko tarpą, pradžios ir pabaigos vidurį, laikiną sustojimą, kartotę, terpę, kurioje tarpsta neverbalizuota mintis. Taip pat tai santykis tarp matomo ir nujaučiamo, žinojimo ir abejonės. Protarpiuose randasi tarp-prasmė.

– Žurnalistas Valdas Puteikis, susižavėjęs Tavo minimalistiniais paveikslais, feisbuke  rašo: „Rūtos Vadlugaitės  tapybos personažu vadinu spalvą…“ Ar sutinki? Kodėl  būtent spalva?

– Spalva man yra viena iš tapybos sudedamųjų dalių. Parodoje eksponuojamuose paveiksluose mąsčiau apie tapybos konstrukciją ir dekonstrukciją. Pati išskiriu tapybos vidines ir išorines sudedamąsias dalis. Vidinėmis įvardiju spalvą, šviesotamsą, erdvę, o išorinėmis – porėmį, formatą, medžiagą, paviršių.

– Kokios spalvos yra Tavo? Kodėl, iš kur tai gimsta?

– Neturiu savo spalvų. Tapyboje visos spalvos yra svarbios. Be vienos spalvos neišgaunama kita. Tačiau, jei nekalbėčiau apie tapybą, akiai mieli rudi, samaniniai atspalviai. Nemėgstu raudonos. Bet tapyboje atvirkščiai, raudona spalva dažnai dominuoja. Naudoju tokias spalvas, kurios, jaučiu, tinkamos išreikšti idėjai. Tuomet nesikliauju asmeniniu patikimo principu, bet seku idėją.

– Žinau, kad labai sunku papasakoti, ką reiškia tie beveik balti, violetiniai, mėlyni paveikslai… Bet pabandyk…  

– Iš esmės, jeigu reikėtų atsakyti trumpai, apie ką yra mano darbai, atsakyčiau, kad jie apie tapybą, kaip abstrakčią idėją. Dar kitaip sakant, tapyba apie tapybą. Tapybos darbai, per mano jau anksčiau minėtas  sudedamąsias dalis, reflektuoja pačią tapybos mediją, ją atspindi. Tapyba tampa šiek tiek išmani.
Atidžiau įsižiūrėjus į paveikslus, matyti esminiai elementai, intencijos: naudojama spalvota gamyklinė drobė be dažų, ant spalvotos drobės užtepta želatina (nors įprastai ji naudojama drobei praklijuoti, tai yra pirminis drobės paruošimo etapas), porėmio persišvietimas pro drobę, skirtingi drobių audimo raštai. Tai yra tapybos dalys, tai, be ko neįvyktų paveikslas. Šių dalių išryškinimas kuria tapybą, kuri nėra perskaitoma tiesiogiai. Mat idėjos tampa apibrėžiamos daugiau kalbinėje plotmėje.

– Apskritai iš kur ateina būtent tokie paveikslai? Ir kaip pati apibūdintum savo stilių?

– Kūryba ateina iš stebėjimo: kitų žmonių, savęs, supančios aplinkos. Iš skaitymo ir rašymo, muzikos, kuri patinka, klausymo. Iš smalsumo ir nuolatinio permąstymo. Beje, kūryboje labai sureikšminu procesą ir jo metu padarytas klaidas. Eksperimentuodama su skirtingomis drobėmis, dažnai neprieinu įsivaizduojamo rezultato. Tačiau būtent nenumatytos klaidos tampa naujais atradimais, kuriuos išnaudoju. Taip analizuodama kelių paveikslų kaitą, matydama dėsningumus, pasikartojimus, reaguoju į naujus paveikslus. Sumanymai kyla procese.

O stiliaus negalėčiau ar nenorėčiau įvardinti. Nenoriu prisirišti. Bet, aišku, kūrybą atspindi nedaugžodžiavimas, minimali raiška, formos ir turinio taupumas, kuriuo siekiu maksimumo.

– „Tavo įvaizdis organiškai dera su  tavo paveikslais“ – toliau žavisi Valdas Puteikis, o aš klausiu (kadangi „Gimtasis…“ buvo Tave išrinkęs pačia stilingiausia abiturientų išleistuvėse), iš kur tas stiliaus pojūtis visame kame  –  kai „mažiau tarsi yra daugiau“?

– Tikriausiai tai atėję iš tėvų, neperteklinio vartojimo. Net paprasti kasdieniai pasirinkimai formuoja žmogų, jo įpročius. Buityje formuojasi matymas ir mąstymas. O įsiklausymas į save  leidžia nesiblaškyti. Girdėdama save, žinau arba matau, ko tiksliai noriu. Todėl nepasiklystu pasirinkimų gausybėje.

– Studijuoji Dailės akademijoje. Negaliu nepaklausti,  ar dėstytojai  prie jaunų merginų tikrai  priekabiauja? 

– Šis klausimas spaudoje jau tikrai išsemtas. Esu prieš bet kokias patyčias. Todėl mano požiūris į tai yra aiškus. Dėl priekabiavimo reikėtų klausti merginų, kurios tai patyrė. Tačiau manau, kad šis nemalonus įvykis nekilo be reikalo, ir džiaugiuosi merginomis, kurios  pasidalino savo patirtimi.

– Kas rūpinasi Tavo parodom? Turi savo kuratorių? Papasakok apie tai.

– Šiuo metu esu atstovaujama Contour Art Gallery, kurios vadovė yra Vilma Mačianskaitė. Šiai galerijai taip pat priklauso iš Rokiškio kilę menininkai Sigita Morkūnaitė, Raimondas Gailiūnas. Mano pažintis su V. Mačianskaite prasidėjo nuo šių žmonių.

– Ateitis, svajonės… Gyvensi, jau gyveni iš meno ar, tarkim, dėstysi baigus visas studijas? 

– Mano didžiausia ir, ko gero, sunkiausiai pasiekiama svajonė yra gyventi ramų gyvenimą. Girdėti save, eiti tuo keliu.

O apie ateitį visada sunku kalbėti. Žinoma, siekiamybė yra kurti ir pragyventi iš to. Tačiau kūrinių pirkimas ar nepirkimas dar neapsprendžia meno vertės.  Atrodo realu šalia kūrybos dirbti kitą patinkantį, kūrybai kuo mažiau trukdantį darbą.


Paveikslus laikanti daugtaškiais, o tų taškų sujungimo veiksmą – tapybos kūnu, menininkė kuria vaizdų tinklą, aprėpiantį dvi klausimų platumas: pirma, kas sudaro tapybos gramatiką, kas yra tapybos kalba – ar ji slypi daugiau žodžiuose, ar vaizduose? „Tapybos kaip (vaizdinės) kalbos suvokimas nuolat kinta – jis pasklidęs cirkuliuojančioje prasmės kraujotakoje, ir svarbu suprasti, kad tapyba iš esmės yra abstrakti idėja, tarpstanti vaizdų, žodžių raizginiuose. Parodą regiu atvirą klausimo nuostabai, atsakymo iliuzijai, galvojimui tarpuose, buvimui protarpiuose.

Rašant žodžiai tapo vaizdu, o vaizdas – tik pretekstu žodžiams.“

Rūta Vadlugaitė

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie