blank
R. Sirgėdo archyvo nuotr.

– Ar tavo mėgstamiausia knyga vis dar yra „Nežiniukas Mėnulyje“? Vaikas būdamas irgi domėjaisi pilimis ir tuneliais?

– Vaikystėje mėgau fantastines knygas, Žiulį Verną, Konaną Doilį. „Nežiniuko kelionė į Mėnulį“ buvo mano pirmoji ir kai lietuvių kalbos mokytoja prieš visą klasę klausdavo, kokias knygas esu perskaitęs, atsakydavau: tik „Nežiniuko kelionę į Mėnulį“. Taip ir prilipo. Jei rimčiau, tai manau, kad be fantastikos gyvenime sunku. Todėl man patinka „Gimtojo…“ dabartinė rubrika, kurioje galima pafantazuoti apie tunelius ir miesto veidą. Sveika į gyvenimą pažvelgti kitomis akimis. Studijų metais, kai bendrabučio kambariokai klausdavo, ko aš stoviu ant kėdės, atsakydavau, kad labai naudinga pabūti bent valandą aukščiau savo lygmens ir iš aukščiau pažvelgti, kaip jūs, žemės kirminai, ten gyvenat. Kaipmat už tokias fantazijas parskrisdavo šlepetė iš kurio nors kampo.

Vaikystė prabėgo Rokiškyje, Vilniaus gatvėje. Tame pačiame name gyvenome net penki klasiokai. Apaugusi aukštais medžiais, Nepriklausomybės aikštė buvo tarsi kiemas, kuriame buvo ir kinoteatras „Aukštaitis“ su pažįstama kontroliere, įleisdavusia į filmus suaugusiems, ir „buitinis“ su kirpeju Cegeliu, nuolat klausdavusiu, „nu, tai keip kirrpsime, berniukas?“ Šalia ir milicijos pastatas, iš kurio tai vieną, tai kitą kiemo draugą tekdavo pasiimti tėvams. Milicininkas, vadinamas „arklio galva“, visad stengdavosi pričiupti. Nors ir nebūdavo už ką. Kartą per Naujųjų sutiktuves nulėkėm visi prie eglutės pažiūrėti, o čia kažkoks „alpinistas“ padauginęs į eglutę lipa. Kažkas iškvietė miliciją. Užteko „arklio galvai“ pagauti vieną iš mūsų (už tai, kad bėgome nuo jo) – kaip „visi už vieną“ atsidūrėme pareigūnų rankose. Šventė baigėsi.

Restoranas „Nemunėlis“, gastronomas „Eglutė“… Prie jo ir ledų kioskelis su pardavėju Garu, ir nepasiekiama alaus „bačka“ ant ratų su pikta pardavėja. „Gazirovkę“ gerdavome iš vienos stiklinės visas miestas. Nesvarbu, ar būdavo vandens jai praplauti (COVIDO metu nesuvokiama). Muzikos mokytis eidavome į dvarą (dabartinį muziejaus administracinį pastatą). Mokytojas Vytautas Pučka sakydavo: „Užsimerkit, klausykit ir pajusite muzikos grožį.“ Dažniausiai pajusdavau savo knarkimą… Pakeliui alėjoje, prie tvenkinio krioklio, buvo puikiausia vieta paslapčiom užtraukti dūmelį. Krošinskių pilaitėje paminklų gamintojai nuolat pjaudavo akmenis. Dvaro pastatas buvo vadinamas „kultūrke“. Čia mūsų neįleisdavo. „Ne snargliams“, – atkirsdavo budėtojas. Vakarais vykdavo šokiai, taigi patekti į vidų, kol būsi išmestas kaip musiokas, – garbės reikalas. Įdomiausia buvo pasižiūrėt, „kaip ten jie šoka susiglaudę“. Mokėmės revoliucionieriaus Tičkaus mokykloje. Dūdas pūtėme maestro Juozo Krisiūno pučiamųjų orkestre. Prisipažinsiu, ideologiniu stropumu nepasižymėjome, todėl direktoriaus Rudoko kabinete palmės lapų skaičių žinojome mintinai. Visgi džiaugiuosi, kad turėjome nuostabius auklėtojus ir mokytojus, kurie išmokė pažinti gyvenimą.

– „Tyzenhauzų paveldas“, kartais atrodo, esate rajono valdžiai kaip penkta šuns koja? Vis kokiomis idėjomis gyvenimą trukdot?

– Matai, mes galime ir padebesiais paskrajoti, o jiems reikia kasdien žeme vaikščioti. O mes kaip tie vaikai iš kiemo – jei pastebėsim, kad kuris nors pakilo nuo žemės, pasistengsim prisijungti.

Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“

blank
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments