blank
Asmeninio archyvo nuotr.

Jei žiūrovai nebūtini, kam tada tapo? „Tai kaip kvėpuoti“, – lygina dailininkas ir prisipažįsta kada nors akistatoje su žiūrovais norintis sulaukti ne mandagių aplodismentų, o tiesmukiško klausimo „ko čia b… pripaišei, Gailiūnai?“ Prie jo nelimpa ditirambai, dirbtinumas, tuštybė. Ir tą jo jautrią, imlią tikrovei esybę liudija paveikslai – jų pilna dirbtuvė, kiekvienas laikotarpis vis kitų atspalvių,  vis daugiau teorijų, sluoksnių, klausimų ir visada kontrastas su nudailinta, sumeluota, surežisuota aplinka. Nors Raimondas apie atrastus simbolius, jų reikšmes gali kalbėti ne valandą, žiūrintis vis tiek pamatys juose tai, ką geba įžvelgti nusiėmęs rožinius akinius.

Naujausius kūrinius pamatysime Rokiškio dvare po kelių savaičių. Artėjanti paroda dailininkui intriga ir todėl, kad paveikslus nuspręsta eksponuoti ne tuščiose salėse, o tarp dvaro buities ekspozicijų.

Arba per gerai, arba per blogai

Dar prieš visus karantinus trečiadieniais kartu su juo Dailės mokykloje per pertraukas ar „langus“ rengdavome tokius „neoficialius pasikalbėjimus“ apie viską – buitį, vietinius politikus ar aukštąjį meną. Iš laiko perspektyvos atsisuki – prasmingi tie ginčai su juo. Tikri. Gydantys. Tada sakė – vos tik sulauks pensijos, iškart nebedirbs. Bet šiandien, būdamas 66-erių, vis tiek dėsto vaikams dailės tiesas. „Matyt, tas pabendravimas reikalingas. Nes būdamas vienas apie save pradedi arba labai gerai, arba labai blogai galvoti, – sako dailininkas ir ironizuoja: – Nors bedugnė tarp manęs ir jų didėja, atrodo, jau ir į prosenelius tikčiau, bet šioj srity kažkaip atvirkščiai gaunasi.“ Karantino izoliacija Raimondui jokių nuostolių nepadarė, nes ir taip kuria vienatvėje. Tiesa, iš pradžių, prisipažino, „buvo sunku tas nuotolinis, sunku buvo prisitaikyti, kaip ten formuluoti tas užduotis“. Šiandien jau pilsto arbatą visai apie tai užmiršęs.

Pasiruošimas „kala per sveikatą“

O be parodų beveik trejus metus Raimondui sunku nebuvo. „Aš net nesu tikras, kad man to pasirodymo reikia, bet kai švenčiau šešiasdešimt penkerius, sulaukiau tokio pasiūlymo iš muziejaus, iš Dalios Kiukienės (direktorės pavaduotoja – aut. past.). Svarsčiau, ar reikia, nes pasiruošimas „kala per sveikatą“. Be to, viskas dėl kovido tempėsi. Galvojau, ar man reikia to papildomo streso,  bet mano vadybininkė Vilma (Vilma Mačianskaitė, Contour Art Gallery steigėja, kuri atstovauja R. Gailiūnui ir pristato jo kūrybą Lietuvoje ir užsienyje – aut. past) sako „daryk“. „Galerija viskuo rūpinasi, buvo atvažiavę apžiūrėti erdvių ir suplanuoti parodos architektūros. Tiesa, galerijos atstovę labai nuliūdo tai, kad į muziejų nėra sąlygų patekti neįgaliesiems. Vienas iš mano kūrybos gerbėjų – seimo narys Justas Džiugelis yra įsigijęs mano paveikslų, bet negalės patekti į parodą“, – sako dailininkas. Bendraudamas su mumis ir kompiuteryje rodydamas darbus, menininkas randa paveikslą su violončelėmis, kurį pardavė Belgijoje gyvenančiai šeimai. Raimondas yra akcentavęs ne kartą – jam labai svarbu, kaip paveikslas susigyvena su šeimininku ir aplinka.

Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“

blueyellow1
Subscribe
Informuoti apie
guest
1 Comment
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Inline Feedbacks
View all comments
Valio
Valio
2022 18 balandžio 7:53

Man tai jo nupiešti paveikslai visai yra negražūs.