A. Šablinsko archyvo nuotr.

Pirmoji diena

Naktį Rokiškį merkęs lietus pamalonino žemdirbius, bet mums tai labai nepatiko – visą birželį buvo puikus oras, dabar, kaip specialiai, žygis dar neprasidėjo, o oras subjuro. Na, prieš orą nepapūsi – važiuojam. 12 val. jau buvom Klaipėdoj, Teatro aikštėj prie Anikės fontano – nuo čia ir startuosim. Visa aikštė užversta smėliu, darbininkai montuoja pliažo tinklinio aikštelę – dabar madinga varžybas rengti miesto širdy. Dviračių takas lietuvišku pajūriu prasideda tik nuo Karklės ir jau gerokai patrešęs – šalia augančių pušų šaknys iškilojo ir sugadino ištisus pajūrio tako ruožus. Važiuoti bjauriai nemalonu, netgi pavojinga, kuo netrukus įsitikinau: prasilenkdamas su vienu dviratininku atpažinau rokiškėną Eriką Kasimovą, jis irgi, mane pažinęs, iš netikėtumo šūktelėjo ir pasisveikino; tai išgirdęs priekyje važiavęs dviratininkas atsisuko manydamas, kad šūksnis skirtas jam, užvažiavo ant kauburėlio, susimėtė ir „dėjo“ į krūmus tiesiai man prieš akis. Šalia važiavusi nelaimėlio draugė tuoj paleido kakarinę, manydama, kad aš kaltas – tik pasipusčiau padus ir dingau.

16 val. kirtom sieną – Latvija mus pasitiko tokiu priešiniu vėju, kad dviračiai piestu stojo. Bet po truputį, po nedaug ir „sukramtėm“ tuos 60 km, kurie iki Liepojos buvo likę…

Antroji diena

Liepoja – jos antras vardas Liūdesys – trečias pagal dydį Latvijos miestas be veido ir be investicijų. Toks vaizdas, kad visos „babkės“ Latvijoj suteka į Rygą, o kiti miestai tegul tvarkosi patys. Ventspilio meras Aivaras Lembergas taip ir daro, tvarkosi pagal savo supratimą, todėl buvo įkištas į cypę. Gatvės Liepojoj dar kiek aplopytos, tačiau daugelio pastatų fasadai, pagrindinis miesto skveras, didžiulis centrinis parkas, paplūdimiai mena Brežnevo laikus. Buvom užsukę į Karostą – didžiausią buvusį rusų karinį miestelį Baltijos šalyse. Gal dar kas pamena Vilniaus Šiaurės miestelį? Panašus, tik dešimt kartų didesnis. Kaip jau sakiau, investicijų nėra, strategijos jokios, todėl didesnė pusė statinių taip ir merdi užkaltais langais, tik centre didingas stačiatikių soboras auksiniais kupolais tviska. Nuvažiavom ant šiaurinio molo: įspūdingas gal 1,5 km ilgio statinys, kaip strėlė įsirėžęs į Baltijos jūrą.

Kelias šiandien vingiavo šalia vaizdingiausios Latvijos pakrantės dalies – keliasdešimt kilometrų besidriekiančios aukštų kranto skardžių juostos. Iš jų pats įspūdingiausias Jūrkalnės skardis, iškilęs 20 metrų virš jūros. Lankantis tuose laukiniuose paplūdimiuose užslinkdavo baltas pavydas, kaip pasisekė latviams, kad jie turi tiek daug nuostabaus grožio pajūrio. Gali visą dieną nuogas voliotis ant smėlio ir niekam nekelsi rūpesčių – paprasčiausiai nieko nesutiksi. Vėjas šiandien vėl buvo priešinis ir smegenis kedenantis, bet žmogus jau toks sutvėrimas – prie visko prisitaiko ir visus sunkumus įveikia.

Trečioji diena

Ventspilis nepaliauja stebinęs. Tas miestas kažkiek artimas mūsų Druskininkams. Juntama stipri šeimininko ranka. Kiekvieną kartą atvykęs į Ventspilį matai progresą ir jokios stagnacijos, kiekvieni metai miestui tik prideda žavesio ir reitingo taškų, renkantis eilinių atostogų kryptį. Galbūt todėl jį taip pamėgę tautiečiai: kur bepasisuksi, girdi lietuvišką šnektą ir matai kas antrą automobilį LT numeriais.

Kolkos kryptimi dviračių–pėsčiųjų takas tęsiasi gal 15 km ir baigiasi puikiu gruntiniu taku aplink Būšniekų ežerą – tikras rojus aktyvaus poilsio mėgėjams.

Aukščiausios jėgos, regėjusios mūsų didvyrišką kovą su priešiniu vėju, „penkiaminutėj“ pasitarusios nusprendė – gana jau kankinti tuos rokiškėnus, jie niekada nepasiduos, ir pririšo prie grandinės šiaurinį štorminį vėją. Mūsų laimei, „pasiganyti“ išleido lengvą pietinį brizą, kuris švelniai glostė nugaras iki pat Kolkos. Pakeliui galima užsukti į Ragų muziejų bei apžiūrėti milžinišką jų kolekciją, o visi pageidaujantys gali net pasimatuoti patikusius ragus, kad žinotų, kaip tinka, jeigu, neduokdie, žmona ar draugė sugalvotų juos uždėti neatsiklaususios. Galima sustoti prie Baltosios kopos, apeiti ją pėsčiųjų taku, apžiūrėti iš visų pusių – įspūdinga, bet matyta – neprastesnių atodangų ir pas mus yra.

Ketvirtoji diena

Roja – nedidelis miesteliukas, pasiklydęs Rygos įlankos pakrantėj, maždaug pusiaukelėj tarp Kolkos ir Jūrmalos. Tai kataloginis pavyzdys, kokius galima kalnus nuversti turint gerą strategiją, aiškų tikslą ir stiprią bendruomenę. Dar prieš kelis metus buvęs ramus, eilinis pakrantės miestelis su puikia infrastruktūra – pliažuose įrengtomis treniruoklių aikštelėmis, vaikų žaidimų zonomis, smėlio kopose nutiestais mediniais takais, apšviestais saulės ir vėjo energija maitinamais šviestuvais – dabar pretenduoja tapti „Naujaisiais Vasiukais“ – čia gerąja prasme: pasistatė puikią vasaros estradą (mes kaip tyčia užvažiavom ir papuolėm į atidarymą) ir tikrai taps visos pakrantės poilsiautojų traukos centru. Tai kažkiek asocijuojasi su „Velykalnio“ bendruomene ir jos pirmininku Stasiu Mekšėnu – turi žmogus viziją ir dirba, gal kas nepatenkinti paniurzga, bet rezultatai akivaizdūs – mes jau seniai Velniakalnį vadinam „Naujaisiais Vasiukais“.

Sekmadienį iš pat ryto mūsų komandą pasivijo pastiprinimas iš Rokiškio – keturi dviratininkai, vadovaujami rajono mero Ramūno Godeliausko. Ramūnas, kaip žinodamas, lauktuvių atvežė dvi paltis lašinių. Lašiniai dviratininkams kaip raketinis kuras erdvėlaiviams – užkramtai „lašiakų“, tik žiūrėk, kad pedalų nenulaužtum. Savo atsivežtus pribaigėm per pirmas dvi dienas, kai teko kovoti su priešiniu štorminiu vėju. Oras svečiams išpuolė, sakyčiau, net per geras – vėjelis palankus, oro temperatūra 26 laipsniai, atokaitoj – ir visi 30, vandens temperatūra – 20. Tikros Bonifacijaus atostogos.

Penktoji diena

Ryga, Ryga – kodėl latviai visuomet priekyje? Dar mūsų seneliai važiuodavo ten kaliošų pirkti. Visos mados į Lietuvą ateina per Latviją ir Rygą, visur jie bent vienu žingsneliu lenkia. Mūsų valdžia statistiniuose „stulpeliuose“ dažnai mėgsta lygintis su latviais ir estais, o jeigu jau kur iššokam į priekį, tai skalambija per visus
žiniasklaidos kanalus. Kai įpranti prie tokių tendencijų, gal ir gerai – visada gali žinoti, kas mūsų laukia. Patikėkit, bus gerai – jau dabar Ryga virto dviratininkų rojumi. Jeigu keliai veda į Rygą, tai visi keliai turi ir dviračių takus. Ten dviratė transporto priemonė pagarboj: ją gerbia ir automobilių vairuotojai, ir pėstieji, dviračiais važinėja nuo bobučių iki kostiumuotųjų.

Tęsinys – kituose „Gimtojo…“ numeriuose

kasyba

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie