Savanorių pratybos.
Pratybos
Prie Dirdų

 

Šeštadienio rytą beveik trys dešimtys Krašto apsaugos savanorių pajėgų (KASP) Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios kuopos karių išvyko į šaudymo pratybas Pabradėje (Švenčionių r.). Čia įkurtas Generolo Silvestro Žukausko poligonas – didžiausias ir centrinis Lietuvos kariuomenės poligonas. Jame mūsų kariai tobulino šaudymo įgūdžius. Iš arčiau pamatyti, kaip savanoriai rengiasi ginti savo šalį, buvo pakviestas ir „Gimtasis…“

 

Tarnybą derina su studijomis ir darbu

Kol vykome į pratybų vietą, buvo laiko pakalbėti su KASP Vyčio apygardos 5-osios rinktinės 506-osios kuopos vadu Sergejumi Afanasjevu ir kariais apie tarnybos aktualijas. Prasidėjus Rusijos agresijai Ukrainoje, KASP atsidūrė visuomenės dėmesio centre: norą tapti kariais savanoriais pareiškė ne vienas visuomenėje žinomas žmogus. O kaipgi dabar? Ar Lietuvos žmonių entuziazmas neblėsta? Kuopos vadas teigė, kad susidomėjimas šiek tiek atslūgo. Tačiau tai – normalus reiškinys. Vis dėlto savanorių gretas nuolat papildo rajono jaunimas.

Daugelis jų tarnybą derina su darbu ar studijomis. Antai ir į šias pratybas keli kariai atvyko savo ar tarnybiniais automobiliais tiesiai iš didmiesčių. Kodėl po sunkios darbo savaitės savaitgalį jaunimas renkasi ne madingus klubus, ne poilsį su šašlykais ir alumi, kaip pas mus yra įprasta? „Tarnyba – galimybė naudingai ir turiningai praleisti laisvalaikį: pabendrauti su įdomiais žmonėmis, daug ko išmokti“, – sakė karė savanorė Vilma Lukštaraupytė.

Jai antrino ir vyresnysis eilinis Justas Kariniauskas bei kuopos vadas S. Afanasjevas, kuris savo kario kelią pradėjo taip pat KASP pajėgose. „Jei ne kariuomenė, niekada nebūčiau tiek pamatęs ir patyręs. Buvau Afganistane, JAV, Vokietijoje, Lenkijoje, Baltijos šalyse, bendravau su daugybės šalių kariais“, – pasakojo S. Afanasjevas.

Jaunuosius rokiškėnus į KASP pajėgas vilioja ir galimybė kario pareigas derinti su studijomis ar darbu. Savanorystė turėtų būti puiki alternatyva tiems, kurie devynis mėnesius privalomosios karo tarnybos vertina kaip didžiulę kliūtį kuriamam verslui, darbui ar šeiminiam gyvenimui. Mat trejus metus atitarnavęs KASP pajėgose, karys laikomas atlikęs šauktinio pareigą tėvynei. Savanoriai suskaičiavo, kad per trejus metus pratybose ir mokymuose praleidžia kiek daugiau nei šimtą dienų, taigi šiek tiek daugiau nei tris mėnesius.

 

Įspūdingi plotai

Bediskutuojant kaipmat prabėgo kelionės pora valandų, ir karių automobiliai bei sunkvežimis įsuko į Generolo Silvestro Žukausko poligono teritoriją. Kad atsidūrėme pavojingoje zonoje, liudijo kas kelis metrus įkasti ryškiai geltonai ir raudonai nudažyti stulpai su įspėjamaisiais ženklais. Kodėl jie taip tankiai sustatyti? „Kad kiekvienas, atsitiktinai užklydęs į šią teritoriją, žinotų, jog būti joje – pavojinga, ir kuo greičiau pasišalintų“, – aiškino kuopos vadas. Tačiau kariuomenės poligonai it medus muses traukia vietos gyventojus, apsiginklavusius krepšiais. Ir ne grybų ar uogų rinkti. O šovinių gilzių, kurias galima priduoti metalo supirkimo punktuose. Dėl kelių eurų šie „grybautojai“ pasirengę rizikuoti sveikata ir gyvybe: buvo atvejų, kai ieškodami rinkėjų prieš pratybas kariai šukavo krūmynus ir vaikė iš ten pasislėpusius nepageidaujamus svečius. Pasitaikė atvejų, kai „rinkėją“ kariai netyčia pašovė.

Kita poligono prieigų įdomybė – kiekviena retinamo miško šakų krūva rūpestingai apdengta. Kodėl taip? „Kad šaudymo metu nekiltų gaisro grėsmė“, – aiškino kuopos vadas.

Poligono teritorija didžiulė: joje telpa gausybė šaudyklų, mokomųjų aikštelių. Paskutinė naujovė – dygsta miestelis su paprastais ir daugiabučiais namais. Jame žmonės negyvens – tai pratybų aikštelė kariams, tobulinantiems kovos mieste įgūdžius.

Įvažiavime į poligoną – karių sargybos postas. Šalia jo plevėsuoja aukštai iškelta raudona vėliava, įspėjanti svečius, kad vyksta karinės pratybos. Kiekvienas karys sargybiniams turi parodyti savo pažymėjimą, o korespondentė – žurnalisto kortelę, antraip į poligoną niekas neįleis. Kol kuopos vadas poligono štabe pildo dokumentus, sulaukėme antrojo patikrinimo. Kariai gailestingi priklydusiems gyvūnėliams: šalia štabo pastato padėtas kaušelis vandens, o konservų skardinėlė pripilta kačių maisto. Netrukus prie rokiškėnų karių automobilio ėmė suktis tie, kuriems šis maistas skirtas: mašinos ratus apuostė, į vidų smalsią rausvą nosį įkišo juodas su balta apykakle katinas.

 

Uždavinys – „prisišaudyti“ ginklus

Kai buvo sutvarkyti pratybų formalumai, rokiškėnai kariai pajudėjo jiems skirtos 18-osios šaudyklos link. Jos link vedė ilgas, vingiuotas kaimo keliukas. Pakeliui – retos gyventojų sodybos, vietiniai žmonės, matyt, pripratę prie šūvių garso: mat poligonas labai užimtas, jame nuolatos vyksta įvairiausios pratybos. Nors keliukas nuošalus, matyti, kad retkarčiais juo pravažiuoja automobiliai, todėl jų vairuotojų ir keleivių saugumui užtikrinti kuopos vadas S. Afanasjevas numatė du sargybos postus. Kol vyko šaudymas, sargybiniai neleido keliuku važiuoti mašinoms. Apie šaudymo pradžią ir pabaigą vadas sargybiniams pranešdavo racija. Antai sargybiniams teko sugrąžinti keturračių sporto mėgėjus, norėjusius pasivažinėti keliuku.

Įvažiavę į šaudyklą pamatėme, kad turėsime kaimynus: šalia palapines skleidė šaudymo kulkosvaidžiais įgūdžių tobulinti atvykę sostinės kariai savanoriai. Todėl kuopos vado saugos instruktažas trumpas, bet labai griežtas: be leidimo nekišti nosies iš savo šaudyklos teritorijos, kad karys nepatektų į šaudymo zoną ar sostinės savanorių parengtą pasalą. Kitas saugos taisykles kariai žino atmintinai, tačiau vadas vis tiek jas priminė: nenukreipti ginklo niekur kitur, tik į taikinį, klausyti vado ir šaudymo instruktorių komandų ir t .t. Vyresnysis eilinis J. Kariniauskas šaudykloje iškėlė raudoną vėliavą, kariams signalizuojančią apie vykstančias pratybas.

Kol kuopos intendantas Gintaras Katelė dalino šovinius, kariai naudojosi proga pasistiprinti. Kas iš kuprinės traukė sumuštinį, kas konservų skardinėlę, kas lukšteno kario duona vadinamas saulėgrąžas ar moliūgų sėklas. Grupelė karių prie specialių skydų pritvirtino dvylika taikinių, šaudymo instruktoriai vilkosi ryškias liemenes.

 

Reguliavo ginklus

Kiekvienas KASP savanoris turi jam priskirtą ginklą – AK–4 automatinį šautuvą. Kad su juo šaudytų taikliai, ginklą reikia „prišaudyti“: pritaikyti pagal kario individualų regėjimą. Todėl pirmiausia kariai šaudė į specialius taikinius, pastatytus 25 m atstumu. Po penkių bandomųjų šūvių karys su šaudymo instruktoriumi ir kuopos vadu apžiūrėdavo savo taikinį, atsižvelgiant į šūvių sklaidą buvo reguliuojamas ginklo taikiklis.

Prie taikinių kariai draugiškai juokavo: antai vienas savanoris nešioja akinius, tačiau į šaudyklą jų neatsivežė. Tad ir taikinį jis matė „išplaukusį“. Kad būtų paprasčiau pataikyti, vadas ir šaudymo instruktorius taikinio „galvą“ liepė apklijuoti ryškiaspalviais lipdukais. Šis žymėjimas „suveikė“ – kiti kario bandymai buvo taiklesni. Taiklia akimi garsėjantys kuopos kariai varžėsi, kuris tiksliau „likviduos“ taikinyje nupieštą žmogelį.

Trumputė pertrauka tarp šaudymų – puiki proga pasidairyti po šaudyklą. Joje pastatytas bokštelis, įrengti garažai. Kam jie reikalingi? Kadangi tai elektrinių taikinių šaudykla, iš bokštelio karys reguliuoja, kada pakelti ir nuleisti taikinius, išdėstytus 25–300 m atstumu. Garažai numatyti karinės technikos išvažiavimui imituoti.

Kai visi 28 šaudymo pratybose dalyvavę kariai „prišaudė“ ginklus, vadas surengė pratybas–varžybas, kuris taikliau pataikys į 100 m nutolusį taikinį. Šaudoma buvo dviem ginklais: AK–4 (karių vadinamu tiesiog „irklu“) ir Kalašnikovo automatu. Pastarasis vyresniesiems kuopos kariams kėlė daug sentimentų – ilgą laiką Kalašnikovo automatai buvo pagrindiniai savanorių ginklai. O dabar ginkluotėje – vadinamieji „irklai“. Kodėl kariai juos taip pakrikštijo? „Šis ginklas yra ilgas, todėl ir pramintas „irklu“. Jis kiek sunkesnis nei Kalašnikovo automatas, tačiau šaudo kur kas taikliau“, – ypatumus aiškino kuopos vadas.

Prieš eidami į šaudyklą kariai dėjosi šalmus. Taip daroma saugumui užtikrinti: mat iš Kalašnikovo automato skriejančios gilzės lekia gana toli.

AK–4 kariai šaudė 60 šūvių stovėdami, priklaupę, sėdomis, gulomis, apkase ir vėl stovėdami. Kalašnikovo automatu – stovėdami ir priklaupę, pavieniais šūviais ir serijomis. Taikliausieji kuopos šauliai surinko daugiau nei pusketvirto šimto taškų.

Suskaičiavę taškus, pasidžiaugę taikliais šūviais kariai neskubėjo lipti į karinį sunkvežimį. Jie šaudykloje kruopščiai surinko gilzes, o jos prieigose sunaikino savo buvimo pėdsakus: surinko šiukšles, nuorūkas.

Po poros savaičių 506-osios kuopos karių vėl laukia pratybos. Pernai, pasak kuopos vado, didesnis dėmesys buvo skirtas šaudymo įgūdžiams lavinti, o šiemet – karinės taktikos teorinėms ir praktinėms žinioms.

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie