Nuolatinis darbas, savikontrolė, nuoseklumas

– Ką veiki, kokia Tavo specialybė?

– Man 26 metai, esu lietuvių kalbos mokytoja, baigiau lietuvių ir italų kalbų vėliau mokyklos pedagogikos studijas. Studijuodama Vilniuje dirbau korepetitore, padėjau vaikams, turintiems klausos negalią, mokytis lietuvių ir anglų kalbų. Baigusi studijas ėmiau dirbti finansinių paslaugų įmonėje, šioje srityje dirbus daugiau nei 4 metus, esu vyresnioji finansinių nusikaltimų prevencijos specialistė.

Prasidėjusi pandemija paveikė daugelio iš mūsų gyvenimo ritmą. Man atsirado galimybė nuolat dirbti iš namų, todėl iš Vilniaus grįžau gyventi į gimtąjį kraštą. Pernai su vyru nusipirkome namą Jūžintuose. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę dirbti iš namų, nereikia niekur skubėti, gaišti laiko kamščiuose, galiu kasdien džiaugtis gamta ir grynu oru.

– Kas motyvavo pradėti sportuoti ir mesti svorį?

– Dėl šeimos įdiegtų mitybos ir gyvenimo įpročių visada buvau stambesnio sudėjimo, tačiau to niekada nesureikšminau, nors kartais iš aplinkinių sulaukdavau replikų ar įvairių epitetų dėl svorio, per daug neimdavau į galvą. Jaučiausi vertinama ne dėl to, kaip atrodau, o dėl to, kokia esu. Bebaigiant mokyklą, 11-oje klasėje, nusprendžiau sulieknėti ir per mažiau nei pusę metų numečiau apie 25 kg – bėda ta, kad tada nieko nenumaniau apie subalansuotą mitybą, viską dariau taip, kad kuo greičiau pasiekčiau rezultatą – be poilsio sportavau, valgiau kartą per dieną… Kai baigiau mokyklą ir išvažiavau studijuoti, prasidėjo studentiški vakarėliai, pica į namus ir t. t. Numesti kilogramai grįžo su kaupu. Tada pagalvojau, turbūt man lemta visada tokiai būti, nieko nepakeisiu, reikia susitaikyti, tai genetika.

Praėjo daugiau nei penkeri metai, kai nusprendžiau vėl keistis. Nepatikau sau veidrodyje, fizinis krūvis kėlė diskomfortą. Sulaukiau to „lūžio taško“: vieną vasaros dieną su vyru važiavome pirkti drabužių pasipuošti draugų vestuvėms – apėjusi visą prekybos centrą, neradau nieko, kas man tiktų, viskas, kad man tiko, buvo skirta pagyvenusioms damoms ir atrodė kaip spalvotas bulvių maišas. Kai drabužių parduotuvėje paklausiau patikusios suknelės didesnio dydžio, sulaukiau replikos, kad visame mieste tokios, į kurią tilpčiau, nerasiu. Nors buvo ir daugiau priežasčių, tačiau šis įvykis buvo galutinis spyris į užpakalį – nebenorėjau laukti nei naujųjų metų, nei pirmadienio.

– Kaip manai, ar pradėti keistis reikia didelio pasiryžimo ir valios?

– Reikia to minėto spyrio į užpakalį, pasiryžimo, supratimo, kad viskas, dabar imi ir darai. Keistis (ir nebūtinai kalbant apie svorio metimą) gali kiekvienas, kuris to pakankamai nori. Jeigu esi piktas, nepatenkintas tuo, kaip dabar gyveni, daryk, kad būtų kitaip, kad būtų geriau. Niekas kitas to nepadarys. Valia, manau, yra pervertintas terminas, vietoje valios turėtų būti nuoseklumas ir motyvacija – nuo jų labiausiai priklauso, ar apskritai imsi kažką keisti ir ar išliksi savo naujame kelyje.

– Kokios buvo Tavo mintys, kai nusprendei, kad tikrai reikia. Kokie buvo veiksmai? Naršei internete? Užsiregistravai sportuoti?

– Kai tik nusprendžiau imtis pokyčių, supratau, kad šįkart reikia viską daryti „teisingai“, o stebuklingos dietos ir papildai yra apgaulė. Žinojau, kad pažįstamas treneris Deividas Bertašius sudarinėja mitybos ir sporto programas – susisiekiau. Gavau pagal savo duomenis apskaičiuotą mitybos planą ir minimalią sporto programą, ėmiau laikytis be jokių nuokrypių. Manau, pasielgiau teisingai ir įstojau į reikiamas vėžes.

Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“