blank
Faustas Lasys: „Aš labai subjektyvus, kai kalbama apie Rokiškį.“ Asmeninio archyvo nuotr.

– Šiek tiek papasakok apie save – ką esi baigęs, kur šiandien gyveni ir dirbi?

– Man 28 metai, 2016-aisiais baigiau bakalauro studijas ir išvažiavau stažuotis į Kiprą. Turėjau praktikos sutartį 3 mėnesiams, bet jai einant į pabaigą biuras, kuriame dirbau, pasiūlė pasilikti ilgiau. Prasidėjo sunkūs svarstymai, likti ar ne. Laimei, tuo metu bakalaurinio darbo universitete vadovas, profesoriaus Gintaras Čaikauskas, pakvietė prisijungti prie „Architektūros linijos“ komandos. Grįžau į Vilnių. Taip jau susiklostė, kad kompanijoje dirbu iki šių dienų. Dirbdamas 2019 m. baigiau ir architektūros magistro studijas.

blank
Kursinis darbas, iliustruojantis tai, kaip galėtų pasikeisti Nepriklausomybės aikštės pastatų kompleksas.

– Kodėl architektūra? Ar baigęs mokyklą svarstei apie kitus pasirinkimus? Kas nulėmė pasirinkti būtent tai?

– Neatsimenu tikslaus momento, kada apsisprendžiau, bet tikrai žinau, kad ketvirtoje klasėje, kai rašėme „kuo būsime užaugę“, parašiau, kad būsiu architektu. Žiūrint retrospektyviai, įtaką tam padarė trys pagrindiniai veiksniai. Tėtis – labai racionalaus prado žmogus, pagal išsilavinimą dailidė, tačiau šalia kasdienių darbų vis sugalvodavo sumeistrauti kokią neįprastą kėdę ar Kalėdų dekoraciją. Žodžiu, kūryba visada buvo šalia. Mama – mokytoja, akademinis žmogus, visada skatindavo smalsumą ir mokslas namuose buvo didžiulė vertybė. Negaliu nepaminėti Rokiškio dailės mokyklos. Nors didžiąją laiko dalį ten tiesiog kvailiodavom su klasės draugais, tai buvo pirma ir neišdildoma pažintis su meno pasauliu. Sudėjus visas šias vertybes, architektūra atrodo kaip geras pasirinkimas.

Išsamiau skaitykite šiandienos „Gimtajame…“

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: