A. Šablinsko archyvo nuotr.

Skiriu Draugams, su kuriais gera ir su kuriais gali tiek patirti!           

Kai žolė prilygsta minkščiausiam persiškam kilimui

Per aspera ad astra (per kančias į žvaigždes) – pasakė senovės išminčius Seneka, ir jis buvo teisus. Paskutiniai kilometrai ėjosi „žiauriai“ sunkiai. Gal todėl, kad pagrindinis tikslas – nueiti 100 km – jau buvo pasiektas, o gal visą dieną tvyrojęs alinantis karštis išsunkė paskutines jėgas…

Eidami jautėm nepriteklių: vandens pasisemdavom iš pakelės sodybų šulinių, pasirinkdavom krituolių obuolių, o rimto maisto beveik jau niekas neturėjo, niekur negalėjom pasipildyti resursų, nes tiesiausias kelias namo iš Aleksandravėlės vedė per atokias mažai civilizuotas vietas – nei parduotuvės, kad galėtum apsipirkti, nei kokio ežerioko, kad galėtum įšokęs atsigaivinti. 100 km užfiksavom kažkur Rokiškėlių miške, prie Čelkių. Ta proga nutarėm sustoti pailsėti, tik vietos tinkamos nebuvo, negulsi juk pakelėj ant aukštos dulkėtos žolės, o po mišką braidyti jėgų jau nebuvo. Dar paėjėję kokį puskilometrį, pamiškėj, išvydom apleistą sodybą, na, gal ne visai apleistą, bet neaptvertą. Kiemas, apaugęs vešlia ir sodria žole, taip masino užsukti… Ir užsukom, sudribom ant žolės kaip ant minkščiausio persiško kilimo, visi tyli, niekas net „štiš“ negali pasakyti – gerklės perdžiūvusios. Pradėjom kuprines kraustyti, gal kas nors vertingo užsilikę? Kažkas saują figų, kažkas duonos kriaukšlę ištraukė, o prisiekęs keliauninkas, mokytojas Algirdas Paliūnis tikrą pokštą iškrėtė – iš savo tuščios kuprinės ištraukė dvi dėžutes kilkių, na, tas, kur pomidorų padaže. Jūs nepatikėsit, kokios ovacijos miške nuskambėjo. Kaip tokio fokusininko negerbsi ir nemylėsi? Ilgai mes tą kilkę nuo peilio galo ragavom, ėjo iš rankų į rankas tarytum koks seniai matytas eksponatas, o jaunesni žygeiviai nebuvo nei matę, nei regėję šitokio delikateso. Kai kas dar prisimena, koks tai būdavo deficitas, žinokit, skonis iki šiol nepasikeitęs, tarsi užkonservuotas.

Kiekvienas žmogus turi turėti savo Everestą

Gal jau buvo pusė devynių vakaro, kai išlindę iš už mažosios Rokiškio „Maximos“ kampo išvydome lauktą ir už širdies tveriantį vaizdelį – prie Nepriklausomybės paminklo būrį mus pasitinkančių draugų, artimųjų. Iš šalies žiūrint nieko tokio neįvyko. Tai tik žmogaus valios pergalė prieš rutiną, kuri žudo ir jau nužudė ne vieną, kai patogiai drybsodamas ant sofos tesugebi spaudyti televizijos pultelį. „Kam jums to reikia?“ – klausinėjo manęs. O kam žmonės lipa į Everestą?! Kai nustoji sau kelti tikslus, kai prisitaikai prie patogaus gyvenimo, o apie menkiausią iššūkį gali tik pasvajoti – tu miręs. Kiekvienas žmogus turi turėti savo Everestą – didesnį ar mažesnį tikslą ir tendencingai, diena po dienos jo siekti. Tai gali būti kasdienė mankšta, rytinis krosiukas ar vakarinis pasivaikščiojimas. Dabar juk pilnas feisbukas įrašų apie nueitus ar dviračiu nuvažiuotus kilometrus, tačiau tai dažniausiai tik atsitiktiniai veiksmai, noras pasipuikuoti (?) prieš tokius pačius draugus, užėjus jėgų antplūdžiui ar aplankius silpnumo akimirkai, o gal tiesiog neturint ką veikti tarp dviejų serialų? Kiekvienas, net ir mažiausias, savęs „prievartavimas“ išeinant iš komforto zonos jau gerai – ugdo valią ir deda pamatą didesniems siekiams bei tikslams.

Nebesinorėdavo niekur eiti, o tik klausytis

Mūsų žygis – tai draugystės, bendruomeniškumo šventė. Tik kartu su kitais suvalgęs „pūdą druskos“ – įveikęs sunkumus ir nugalėjęs kliūtis – gali jausti pilnatvę ir akimirkai tapti laimingas. Manau, visą likusį gyvenimą prisiminsim mūsų „paskutinę vakarienę“, kai žolėj sugulę dalinomės likusiu vandeniu ir paskutiniais konservais, kaip saulei kepinant tarsi šešėliai slinkom nuo vieno pavėsio prie kito, kaip dalindavomės tepalu, kuris tokioms „užvarytoms“ ir pūslėtoms kojoms jau negelbėjo. Prisiminsim visus aplankytus miestelius ir juose gyvenančius nuostabius, jautrius ir šiltus žmones, kurie pasitikdavo mus kelyje, vaišindavo. Ir kaskart pasikartodavo stebuklas – atneštas paprastas šulinio vanduo pavirsdavo svaigiu vynu, kuris puikiai malšindavo troškulį ir provokuodavo nuoširdų, betarpišką bendravimą. Net nebesinorėdavo niekur eiti, o vis klausytis tų nesibaigiančių istorijų apie aplankytą kraštą.

Kiek daug meilės ir šilumos išsinešėm iš Birutės Dapkienės ūkio –  pirmosios mūsų stotelės, kur šeimininkė supažindino su savo keturkojais augintiniais. Tik dėl laiko stokos atsisakėm malonumo pajodinėti grynakraujais žirgais – žemaituku Bitinu, trakėnu Gailintu, rusų ristūne Princese ir kitais. Žirgyno aptvare ganėsi poniai Barnis ir Rublis, kaip šuniukas aplink kojas glaustėsi kresnas stipruolis Šetlando ponis Emma, be paliovos mekendamas visur trynėsi ožys Čipsas. Beje, kas žino, kodėl žirgynuose auginamas ožys? Ogi todėl, kad sau į barzdą myžantis ožys, visur besitrindamas ir skleisdamas tą bjaurų savo kvapą, dezinfekuoja arklidžių orą ir padeda žirgams apsisaugoti nuo ligų. Toliau nuo žirgų, kieme, vaikščiojo grakščios alpakos: Šokoladė, Sniegė, Irkius ir Markizas. Ta elegancija paveldėta iš tolimų gentainių kupranugarių – tokios pat išdidžiai pakeltos galvos, aristokratiška laikysena. Supykusios netgi spjaudosi kaip kupranugariai. Dėl jų įpročio visoms tuštintis vienoje vietoje, Birutė sakė turėjusi bėdų – teko išardyti išpuoselėtą alpinariumą, kurį naujos gyventojos pasirinko savo gamtiniams reikalams atlikti. Kokių tik priemonių nesiėmė šeimininkė, tačiau atpratinti naujakurių neįstengė, teko alpinariumą išardyti, tuomet ir alpakos perėjo į kitą vietą. Birutė juokėsi: josios kieme treniruojasi dvi futbolo komandos – dvi nandų stručių šeimynos, kurios, vedamos tėvų, laksto nuo vieno didžiulio kiemo krašto prie kito, tarsi gainiodamos kamuolį milžiniškoje futbolo aikštėje. Nandų stručių elgesys kitoks nei žmonių – visą vaikų auklėjimo naštą neša tėvas. Motinos, šiuo atveju nandų strutės, kaip kokios laisvo elgesio merginos, tik padeda kiaušinius ir palieka tėvelį toliau viską pačiam užbaigti – ir kiaušinius išperinti, ir vaikus užauginti, ir vėliau į mokslus išleisti. Pačios tuo metu tik kedena plunksnas ir vėl ieško „atsitiktinių“ santykių, kad galėtų vyrui „ragus“ įstatyti ir užkrauti visus po poravimosi malonumo atlikusius namų ruošos darbus. Žmonių pasaulyje globalinė emancipacija jau dėlioja gaires, kuria linkme pasuks žmonija – visos tos tėvystės atostogos ir kiti moterų triukai prie gero neprives. Bet įdomiausia Dapkų ūkio vieta, mano galva, tai šventoji baltiškų dievybių sala. Svečiuodamiesi ūkyje matėme, kad saloje vyko intensyvūs žemės darbai apie savo vietose jau stovinčias ąžuolines skulptūras: centrinę figūrą ir dievų dievą Perkūną – gamtos valdovą, jo žmoną Žemyną – visos gyvybės motiną, Laimą – likimo deivę, Gabiją – namų židinio globėją, Austėją – šeimos gausintoją ir bičių deivę, bei Medeiną – miško deivę. Nuo jų iš tolo į mus dvelkė stipri energetika, žinomas skulptorius Dominykas Čepas, tyrinėjęs virgulėmis vietovę, prasitarė, kad šią salą supantis vanduo yra ypatingas – šventas, kad čia seniau tikriausiai vykdavusios apeigos, taigi istorijos ratas apsisuko ir senieji baltų dievai grįžo namo. Kol mes, pasikinkę vėją, žaisdami pievelėje pūtėme milžiniškus muilo burbulus, svetingoji Birutė mums iškepė laimingų vištų kiaušinienės. Skubiai užkandome ir pirmyn – dar šitiek reikia nuveikti!

Bus daugiau

Algimantas ŠABLINSKAS

sostinė

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie