„Viskas iš gamtos, iš kaimo, iš laukų, iš tėvų. Vasaromis ir savaitgaliais gyvenu ten, kur tyla garsesnė už bet kokį garsą. Nueinu į mišką, kur paukščiai visomis trelėmis groja, ir užmirštu viską pasauly.“ L. Bieliūnienės archyvo nuotr.

– Papasakokite apie save – kur užaugote, kuo domėjotės būdama labai jauna, kodėl tapote muzikante?

– Kodėl tapau muzike, man labai aišku – tai lemtis. Kai gimiau, mama gavo iš profsąjungos 50 rublių. Už juos tėvai nupirko armoniką. Mat tada muzikantas mūsų šeimoje buvo tėtis. Daug šokių Svobiškio mokykloje atgrojo, daug įvairių vestuvių ir pasilinksminimų. Visada girdėjau dainas, muziką. Vieną kartą kaimynas atnešė akordeoną ir mėnesiui paliko pas mus. Gal tėtis buvo prašęs, nepamenu. Kai jis po mėnesio grįžo jo pasiimti, aš jau savarankiškai buvau išmokusi kelias liaudies dainas „Ko liūdi, berželi“, „Ateisiu“, „Neišeik tu iš sodžiaus“. Tada tėvai suprato, kad iš manęs kai kas gali išeiti. Įstojau į muzikos mokyklą. Per ketverius metus baigiau ir išvažiavau į Vilniaus J. Tallat-Kelpšos konservatoriją. Iš 110-ies mokinių priėmė 9. Buvau tarp tų laimingųjų – mergaitė iš mažo miestelio. Jau nuo mažumės žinojau, kad mano kelias yra šis. Niekada nesiblaškiau ir nesigailėjau, nors mokytojai man patarinėjo studijuoti lietuvių kalbą (gerai rašinius rašydavau, eiles kūriau), architektūrą (sekėsi braižyba), psichologiją (mokėjau bendrauti su žmonėmis). Aš tą nupirktą armoniką paėmiau į rankas tik po daugelio metų ir nebepaleidžiu. O paėmiau, nes susirgo muzikantas, ir per naktį išmokau ja groti. Dar pamenu, jau 5-oje klasėje buvau paskirta Svobiškio aštuonmetės mokyklos choro vadove. Dainuodavau ir viena, ir duetais, ir su choru. Eidavome su draugėmis keturis kilometrus pėsčios namo ir visą kelią dainuodavau… latviškai. Visiems būdavo labai įdomu. O aš tas dainas moku iki šios dienos. Nuo vaikystės girdėjau šią kalbą, skaičiau iš giminių gautus laiškus, ir latvių kalba buvo man artima. Prisimenu, kai po pamokų su drauge palindome po Kriaunos upės tiltu ir taip išdainavau jai iki vakaro. Tėvai jau buvo visur mūsų išieškoję.

– Kokiais instrumentais grojate? Ir kuo Jums ypatingos kanklės, kuo svarbi etno arba sakralinė muzika? Ką ji duoda? Ko pati iš jos semiatės?

– Groju visais liaudies instrumentais (akordeonu, armonika, penkiastygėmis ir devyniastygėmis kanklėmis, skudučiais, skrabalais, lumzdeliu). Universitete pora metų teko mokytis griežti smuiku. Be to, skambinu fortepijonu. O kanklės – tai sielos išraiška. Kanklių muzika ypatinga tuo, kad priartina žmogų prie jo šaknų, priverčia atsigręžti į praeitį. Anksčiau, kai žmogus mirdavo, eidavo į girią, kirsdavo medį, darydavo kankles ir kankliuodavo. Giesmėms pritarti jos labai tinka, todėl ir kankliuoju. Sakralinė muzika atneša žmogui ramybę, pasitikėjimą, ji teikia viltį pačioje beviltiškiausioje padėtyje. Net labai vikrus ir judrus vaikas, atbėgęs į klasę ir išgirdęs giesmę, nurimsta.

– Kasmet muzikos mokyklos rengiami „Žiemos muzikos“ koncertai yra labai populiarūs. Kur yra tas populiarumo raktas?

– Kiekvienais metais juos rengia vis kitas mokytojas. Tik į savo komandą pasikviečia vis kitus. Tarp tų kitų mane kvietėsi daugelį kartų. Kas kartą yra parenkama kita tema, kitas scenarijus. Žiūrovai pasiilgę meno, kuriame vaikų akyse mato šilumą ir tikrumą. Šių metų gruodį pirmą kartą bus surengti du koncertai, nes jau daug metų žmonės į vieną nebesutelpa.

Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“

bangenis

1
Rašyti komentarą

avatar
1 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Romualdas Kaminskas Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Romualdas Kaminskas
Romualdas Kaminskas

Man, tai nuostabus žmogus.Tai vienas iš mūsų krašto perlų. Labai sunku rasti tikrų (nedirbtinų) žodžių, kuriais galėčiau tiksliai apibūdinti. Ne tiek jau daug yra tokių nuoširdžių, nesavanaudiškų, kūrybingų žmonių. Aš labai , labai džiaugiuosi, kad teko ją pažinti.