Kraštietis skleidžia čempionišką žolės riedulio mentalitetą

Šoko ir sportavo

V. Vilipas gimė ir augo Panemunėlio geležinkelio stoties gyvenvietėje. Pasak kraštiečio, kaip ir daugelis vaikų, jis žaidė krepšinį, tačiau… koją pakišo šokiai. „Mano tėvas, irgi Vytautas Vilipas, kuris prieš penkerius metus paliko šį pasaulį, norėjo, kad būčiau krepšininkas. Jis mėgėjiškai žaidė krepšinį. Buvau pradėjęs lankyti krepšinio treniruotes. Buvau nežemas – 1 m 89 cm. Visgi mokykloje pasirinkau lengvąją atletiką – bandžiau jėgas dešimtkovėje. Dešimtoje klasėje grįžau į krepšinį, bet su juo didelių vilčių nesiejau – buvo didelė konkurencija. 1978-aisiais Rokiškyje baigiau vidurinę mokyklą ir norėjau studijuoti tuometiniame Kūno kultūros institute, bet neįstojau. Vilniaus 21-ojoje profesinėje technikos mokykloje pasirinkau tekintojo specialybę. 1979-aisiais įstojau į Vilniaus pedagoginį institutą, studijavau techninę discipliną ir darbus. 1986-aisiais pasirinkau Lietuvos kūno kultūros instituto neakivaizdinį skyrių ir 1992 m. įgijau kūno kultūros ir turizmo dėstytojo organizatoriaus kvalifikaciją. Norėjau žaisti krepšinį, tačiau pamačiau skelbimą, kad šokių ansambliui „Šviesa“ reikia šokėjų. Užsirašiau ir penkiolika metų, iki 1993-iųjų, šokau šiame ansamblyje. Pamačiau daug pasaulio: šokome Vengrijoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, o 1990-aisiais – pirmą kartą Amerikoje“, – dalijosi prisiminimais V. Vilipas.

Kraštietis puikiai prisimena savo pirmuosius trenerius. „Tuometinėje Rokiškio trečiojoje vidurinėje mokykloje dirbo kūno kultūros mokytojas Bronius Šemeta. Jis mane sudomino kūno kultūra. Treneris Vidmantas Čereška užkrėtė meile išskirtinai lengvajai atletikai. Nebuvau moksliukas, bet ryžto, sportinio užsispyrimo užteko. Visą gyvenimą dirbau ir dabar dirbu du tris darbus, toks mano charakteris, vieno darbo man per mažai“, – dėstė kraštietis.

Vingiuotas kelias į šlovę

V. Vilipas žolės rieduliu susidomėjo per televiziją žiūrėdamas Maskvos olimpines žaidynes. „Po Seulo olimpiados ta meilė dar labiau sustiprėjo. Panorėjau pats žaisti. Lemtinga buvo pažintis su šios sporto šakos pradininku Lietuvoje gydytoju Feliksu Paškevičiumi. 1989-aisiais jis man pasiūlė suburti komandą ir dalyvauti Lietuvos vyrų čempionate, kuriame žaidė penkios komandos. Iš savo draugų trenerių surinkau devynių sporto šakų sportininkus, pasitreniravome „Žalgirio“ stadione ir išvykome į Kėdainius žaisti pirmųjų čempionato rungtynių. Buvau komandos vyriausiasis treneris ir žaidėjas. Visi buvome ką tik baigę studijas, kupini entuziazmo, o komandą sudarė imtynininkas, rankininkai, krepšininkai, biatlonininkai, lengvaatlečiai“, – pasakojo kraštietis ir pridūrė, jog tuo metu net žaidimo taisyklių gerai neišmanęs.

Tačiau debiutas nebuvo nevykęs. „Niekas negalėjo patikėti, kad Kėdainiuose vos 0:1 pralaimėsim pirmąsias rungtynes „Žalgirio“ komandai. Pirmaisiais metais čempionate buvome  paskutinieji – šešti. Dar kitais metais – ketvirti, o trečią kartą dalyvaudami pelnėme bronzos medalius“, – prisiminė V. Vilipas.

Žolės riedulį kraštietis intensyviai žaidė 16 metų. Iš pradžių – saugo pozicijoje, o baigiantis karjerai – puolėjo. Su aktyviuoju sportu jis atsisveikino 45-erių. „1992-aisiais, pradėjęs dirbti Rudaminos 2-ojoje vidurinėje mokykloje, subūriau pirmąją vaikų žolės riedulio komandą. Tada Lietuvoje tebuvo vienas žolės riedulio stadionas Šiauliuose, dažnai ten važinėti buvo problema.  Tuomet Vilniuje treniravosi dvi komandos, bet čempionato rungtynių tekdavo vykti į Šiaulius“, – pasakojo kraštietis.

Draugystė su vokiečiais

V. Vilipas pasakojo, jog anuomet Lietuvoje žolės riedulys buvo itin reta sporto šaka, o ką bekalbėti apie sportinį inventorių, kuris buvo deficitinis. „Kai pradėjau domėtis žolės rieduliu, gavau 10 sovietinės gamybos lazdų. Iš pradžių jų mums užteko, tačiau greitai pradėjo trūkti. 1993–iaisiais parašiau laišką vokiečių žurnalo ,,Hockey Zeitung“ redakcijai, papasakojau, kad domimės žolės rieduliu, bet stokojame sportinio inventoriaus, todėl norėtume bendradarbiauti. Gavau atsakymus iš Erfurto ir Karlsrūjės. Prasidėjo draugystė ir išvykos į Vokietiją. Į keliones pasiimdavome ir mašinų norinčiųjų nusipirkti pakeleivių, taigi tos kelionės mums atsipirkdavo. Vokiečiai mums dovanodavo naudoto sportinio inventoriaus“, – pasakojo V. Vilipas ir pridūrė, jog kol neturėjo specialaus stadiono, treniruodavosi ir rungtyniaudavo ant žolės.

Anot kraštiečio, draugystė su vokiečiais davė didelį impulsą Rudaminos žolės rieduliui. „Iki šių dienų draugaujame su Erfurto komanda, jau 16 metų vykstame į jų jaunimo turnyrus. Su Erfurto HC klubu pernai Rudaminoje atšventėme 25 metų draugystės jubiliejų“, – sakė pašnekovas.

Gražus jubiliejus

Šiuo metu V. Vilipas dirba Vilniaus rajono sporto mokyklos žolės riedulininkų treneriu ir Rudaminos „Ryto“ gimnazijos kūno kultūros mokytoju. Jis – vienas šios sporto šakos pradininkų Rudaminoje. Kraštietis – buvęs ilgametis Vilniaus rajono reprezentacinių žolės riedulio vyrų komandų „Rudamina“, „Filas“, „Ardas-Rudamina“ treneris. Jis taip pat vadovavo „Ardo-Rudaminos“ komandai per Europos čempionatus Kroatijoje, Graikijoje, Slovėnijoje, Baltarusijoje, daugelį tarptautinių turnyrų. Trenerio V. Vilipo kraityje – daug įsimintinų pergalių.

Šiemet sausio 5-ąją jam sukako 60 metų. Kaip pats sako, prieš akis – nemažai darbų, tačiau pagrindiniai jau padaryti. „Entuziazmo ir noro turiu daug, bet pats laikas susirūpinti savo sveikata, ramiau gyventi. Esu „Ardo-Rudaminos“ vyrų žolės riedulio komandos vadybininkas. Stokojame trenerių, tad pačiam tenka treniruoti jaunimą nuo 12 iki 18 metų. Krūvis didelis, užimti visi savaitgaliai“, – pasakojo V. Vilipas.

Išugdė ne vieną čempioną

Per trenerio karjerą V. Vilipui pavyko išugdyti ne vieną Lietuvos nacionalinės rinktinės žaidėją. „Anksčiau treniravau ir merginas. Po 10–15 metų Rudaminoje vėl subūriau mergaičių komandą, kuri dalyvauja Lietuvos 12-mečių čempionate ir siekia bronzos medalių. Dabar Rudaminoje vaikams didelis pasirinkimas, kur eiti. Žolės riedulys yra mėgstamas – tai viena populiariausių sporto šakų. Penktus metus kultivuojame ir grindų riedulį, dalyvaujame Lietuvos jaunučių ir jaunių „Sporto vilčių“ žaidynėse, dukart iš penkių tapome čempionais“, – apie iškovotus titulus pasakojo kraštietis.

Pasak V. Vilipo, Rudaminą labiausiai garsina vyrų komanda „Ardas-Rudamina“, kuri praėjusiais metais tryliktą kartą tapo Lietuvos čempione. Nė vienai šalies komandai nepavyko tiek kartų tapti pajėgiausia.

Žolės riedulį žaidžia ir V. Vilipo 25-erių sūnus Dominykas, kuris atstovauja Vilniaus rajono „SM-Ardui“ ir rungtyniauja Lietuvos B diviziono čempionate.