T. Adamonio archyvo nuotr.

– Kada sudomino technika?

– Su motociklais draugauju nuo 13 metų. Viskas prasidėjo nuo mopedų, paskui sėdau ant dviračių motociklų, „britvų“. Vėliau atradau saugesnį, kaip tada atrodė, sportą, tad aštuonerius metus važinėju keturračiu motociklu.

– Pasirinkote enduro trasas. Kas joms būdinga?

Enduro trasos sudarytos iš miško, pievos atkarpų, būna motokroso trasų elementų. Arčiausiai jos yra Biržuose, Pakruojyje, Vilniuje, Kaune. Aš dalyvauju  „Cross Country“ čempionatuose. Yra ir kitų krypčių enduro čempionatų, pvz., „Enduro sprintas“. Turėjau pasidaręs savo trasą, kurioje treniravausi, nes „Cross Country“ trasos rajone nėra. Tai sausa ir greita trasa. Tiesa,  Latvijoje tokių yra daug, ten enduro sportas labai populiarus. Man prie širdies sausosios. Lenktyniaujama įvairaus galingumo keturračiais ir dviračiais motociklais. Aš varžausi sunkiųjų ketrurračių klasėje, nes variklio galingumas didesnis nei 750 kub. cm, visi ratai varomieji.

Motokrosuose dalyvauja ir lengvieji keturračiai, kurie lengvesni už sunkiuosius du tris kartus. Jie skirti didesniems šuoliams, tramplinams. Sunkieji irgi „skrenda“, jais gali nulėkti panašiai kaip lengvaisiais, bet svarbu, kiek tam esi psichologiškai pasiruošęs, kiek turi drąsos.

– Pomėgis kainuoja didžiulius pinigus?

Jei nori labai gerų rezultatų, tai kainuoja, jei nori važiuoti savo malonumui, galima pirkti ir pigesnį keturratį. Juo labai gerų rezultatų nepasieksi, bet važiuosi. Turi būti puiki jo amortizacija, prireikia įvairių priedų.

Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“

bangenis

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie