blank
J. Stacevičiaus nuotr.

– Kai paskutinį kartą kalbėjomės, buvai pasinėręs į Lietuvos pop divos Džordanos koncertą – filmą. O šiandien, kai jau baigtas „Mažas didelis stebuklas“ – pirmas LRT televizijos užsakymu Tavo kuriamas darbas – sakei, kad „viskas labai įtempta“. Kokios tos įtampos?

– Pati pagrindinė įtampa – atsakomybė. Ne kasdien gauni šansą nacionaliniam transliuotojui sukurti kalėdinį filmą visai šeimai, kuris bus rodomas pirmąją Kalėdų dieną pačiu žiūrimiausiu laiku. Vadinasi, visi Lietuvos gyventojai po kalėdinės vakarienės prilips prie ekranų ir su dideliais lūkesčiais lauks stebuklo. Teko sukaupti visas patirtis ir visas jėgas, kad per tokį trumpą laiką, turint nedidelį biudžetą, sukurtum aukšto lygio televizinį filmą, kuris įtrauktų nuo pirmo iki paskutinio kadro.

Pagrindinius vaidmenis kuriantys aktoriai šiuo prieššventiniu laikotarpiu labai užimti. Tai kėlė papildomų iššūkių. Norint nufilmuoti reikėjo stebuklo. Negalėjo atsisukti ar iškristi nė vienas varžtelis. Covidas kaip Grinčas galėjo labai laisvai „pavogti“ šį projektą. Turiu dėkoti aukštesnėms jėgoms, kad mus lydėjo sėkmė, niekas nesusirgo. Maža to, keliose scenose labai gražiai pasnigo ir papuošė filmą. Įtampą taip pat kėlė mano noras nestabdyti kūrybinių ambicijų ir viską atlikti kiek įmanoma kokybiškiau. Prodiuseriams, neturint pakankamai finansų, buvo sudėtinga įgyvendinti mano visus norus. Visa laimė, kad pavyko surasti labai daug gerų žmonių, kurie nesvarstydami mums padėjo neprašydami jokio atlygio. Tarp jų ir „Pandėlio balsiukai“, ir mūsų jaunieji ledo ritulininkai! Jiems buvo didelė nuostaba, kad filmavosi pusę dienos, o filme pasirodys vos 2 minutes.

Užduotis buvo sukurti 60 minučių trukmės filmą, po montažo supratau, kad netilpau, gavosi 72 min. Bijojau, kad gali tekti karpyti filmą, atsisakyti kelių scenų. Būtų buvę be galo skaudu. Visa laimė – LRT peržiūrėjo filmą ir rado eterio papildomų minučių. Uždegus žalią šviesą, kol kas mano bemiegės naktys baigėsi. Na, o įtampa ir stresas atslūgs gruodžio 25-osios vakare.

blank

Filmo „Mažas didelis stebuklas“ premjera – per Kalėdas. Ištraukos labai kalėdiškai ir šiltai nuteikia. Ko ir kada laukti žiūrovams? Kada įsijungti LRT?

– Istorija gimė natūraliai, be didelių kančių, kartu su scenariste Jurgita Ogelevičiūte-Ghulke parašėm scenarijų, kuris buvo įdomus ir manyje gyvenančiam vaikui, ir 39 metų Justinui, ir būsimam seneliui Krisiūnui! Kalėdinio filmo centre – talentingas scenografas Gediminas, darbą praradęs prieš pat šventes. Jo laukia nelinksmos Kalėdos, tačiau vienišius prie tokių pratęs. Jis nesuka galvos dėl dvylikos tradicinių patiekalų: vyrui rūpi, ar šiemet išvis turės ką dėti ant šventinio stalo. Gediminas nutaria apsivilkti Kalėdų Senelio kostiumą ir eiti padirbėti į gatvę – taip tikisi prasimanyti maisto. Vis dėlto laimingos pabaigos teks palaukti – didžiausiu netikėtumu Gediminui taps gerumo sklidinų akių berniukas, netikėtai atsiradęs šykštuolio senbernio gyvenime. Filmas išėjo labai pozityvus, linksmas, kartais jautriai graudus. Kuriant vaikišką filmą visai šeimai, nepakanka susitikti personažams ir paplepėti, tad šiame filme daug dialogų nebus. Tai labiau nuotykinis filmas. Personažai neria į įvairiausias komiškas situacijas. Šį filmą galima drąsiai pavadinti ir muzikiniu, nes personažai dainuoja, o kompozitorius Titas Petrikis kuria neapsakomo grožio bei jautrumo atmosferinį orkestrinį garso takelį.

Papasakok šiek tiek užkulisinių detalių – kaip rinkaisi aktorius, vietas, kur filmuoti? Kažkas viduje juk diktavo – reikia būtent tokių detalių – traukinuko, ąsočio, drabužių, muzikos, būtent tos mokyklos ar aikštelės, kad išvydęs rezultatą žiūrovas pasakytų „vau“?

– Aktorius rinkausi pagal personažų charakteristiką. Paniurėlį Gediminą, mano nuomone, geriausiai įkūnyti galėjo talentingasis Giedrius Savickas. Ir neklydau. Buvo smagu stebėti, kaip jis pasinėrė į savo personažo vystymą, mano užduotis išpildė su kaupu. Jo pagrindinis partneris – super talentingas vaikas, kylanti žvaigždė Teodoras Lipčius. Paprastai vaikams vaidinti filmuose patinka vieną dvi dienas. Greitai viskas pabosta, sunku susikaupti. Teodorui ir daugeliui kitų vaikų teko filmuotis po 12 valandų per dieną. Žinoma, nuovargis jau matydavosi. Bet jie nė karto nepasakė, kad nebeįdomu, nebenoriu, su didžiausiu susidomėjimu laukdavo, kol pakvies į aikštelę filmuotis. Tai mane labai džiugino. Auklėtojos vaidmenį skyriau savo mėgstamai aktorei Akvilei Vitkūnaitei. Ji negalvoja, kaip pati atrodo kadre, viską daro, kad tik jos kuriamas personažas veiktų kuo įdomiau. Su ja labai lengva dirbti, ji kaip gerai suderintas fortepijonas: spaudi vieną klavišą – verkia, spaudi kitą – juokiasi.

Blogietį Joną suvaidino kraštietis Vaidas Jočys. Jis ne kartą savo vaidyba taip prajuokindavo komandą, kad neišlaikę balsu pradėdavom juoktis, ir tekdavo kartoti dublį. Blogietes merginas suvaidino Troškūnų jaunimo teatro aktorės. Jas atrinkau jaunimo teatro festivalyje Ignalinoje – per dvi dienas stebėjau 10 spektaklių, kad rasčiau tinkamas. Įsimintinus epizodinius vaidmenis atliko ir Sandra Daukšaitė-Petrulienė (teatro režisierė), Mindaugas Capas (politikas). Su kompozitoriumi Titu Petrikiu dirbame jau ne prie pirmo filmo, tapome geri draugai. Šiame filme nusifilmavo ne tik jis, bet ir visa graži, didelė jo šeima.

Filmo žanras ir stilistika artima pasakai. Atitinkamai reikėjo ir magiškų lokacijų. Gedimino namus įrengėme nebeveikiančiame senamiesčio teatre. Teko visą erdvę sukurti nuo nulio, nes patalpa buvo tuščia. Taip pat jau seniai kuriame kartu su kino dailininke Neringa Baciuškaite. Ji ir šį kartą sukūrė stebuklų. Sunkiai suvokiama, kaip galima iš tuščios šaltos patalpos įrengti jaukius scenografo namus, kuriuose Gediminas miega Mėnulyje.

Didelį įspūdį kelia ir amerikietiško stiliaus mokykla Kurnėnuose, Alytaus rajone. Ten filmavimo darbai vyko savaitę, jos istorija labai įdomi. Mokykla pastatyta 1936-aisiais. Visus statybos darbus finansavo ten gimęs ir augęs L. Radžiukynas. Statybinės medžiagos, mokykliniai suolai, lentos, stiklai langams buvo atvežti iš Čikagos. Daug metų mokykla buvo apleista, tik neseniai visiškai restauruota. Dėl filme vaizduojamo laikmečio atmosferos teko gerokai paplušėti ir kostiumų dailininkei Marijai Valeškaitei, jai teko ne tik sukurti įdomius pagrindinių personažų kostiumus, bet ir aprengti daugybę antro plano aktorių. Sunkiausia užduotis buvo parodyti Kalėdų Senelį tokį, kokio dar nebuvo matęs žiūrovas. Teko gerokai užkurti fantazijas, manau, mums pavyko, tikrai bus keletas kostiumų, kuriuos žiūrovas aptarinės po filmo.

blank

Kiek ir kokių žmonių dirbo, kas buvo sudėtingiausia ir koks jausmas, kai baigėt?

– Iš viso dirbo per 150 žmonių. Sudėtingiausia buvo suspėti. Viena pamaina truko 14 valandų. Buvome visiškai išsekę ir ties rimta riba, kad nebespėsime nufilmuoti viso to, ką suplanavome. Būtume turėję rimtų problemų. Filmo finalą teko šiek tiek koreguoti, bet džiugu, kad pasiteisino. Nebus toks tradiciškai saldus. Taip pat sunki užduotis buvo nepažeisti paveldo statusą turinčios ir šviežiai suremontuotos Kurnėnų mokyklos. Ne paslaptis, kad filmuojant nutinka visokiausių kuriozų, kurie atneša nemenkų nuostolių. Visa laimė, šįkart nubrozdinom tik autobusą.

Išjungus kameras, visada būna dvejopas jausmas. Pirmas tai, žinoma, palaima – pagaliau, aleliuja, viskas baigta. Antras, kuris dar gana ilgai mane kamuoja: ech, toje scenoje galėjau surežisuoti geriau. Šis filmas yra autorinis mano kūrinys, vaizduotėje gerai žinojau, kaip turi atrodyti idealus filmas. Pavyko įgyvendinti apie septyniasdešimt procentų, kas yra labai neblogai, kuriant tokiomis aplinkybėmis.

Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“

blueyellow1
Subscribe
Informuoti apie
guest
1 Comment
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Inline Feedbacks
View all comments
Tanya K.
Tanya K.
2021 18 gruodžio 7:48

Kuo daugiau sukurti naujų įdomių filmų, pelnysiančių Jums apdovanojimų 🏆🏆🏆