„Man tik 84-eri“
Janina Skvarnavičienė
– Kodėl pasirinkote teatrą?
– Ir anksčiau saviveikloje dalyvaudavau, tautinius šokius šokdavau.
– Kokį vaidmenį atliekate spektaklyje „Barborytė paskubėjo“?
– Man visada kliūva motinos vaidmuo. Vaidinu nuo 2005 metų. „Lietuvaitės“, „Tamošius bekepuris“, „Traukinys išvyksta po pusvalandžio“, „Mirusios sielos“, „Žemė ir moteris“, „Cirkas be pinigų“, „Uošvė į namus – gyvenimo nebus“, „Kaip velnias akmenį nešė“, paskutinis – „Barborytė paskubėjo“. Spektaklius visą laiką režisuoja Aldona Žėkienė. Ji ir pjeses pasiūlo. Per metus surepetuodavom po vieną vaidinimą. Labai daug važinėjome su spektakliu „Kurčias žentas“, regis, bent 20 kartų rodėme išvykose ne vien Rokiškio, bet ir Utenos, Kupiškio, Ignalinos rajonuose.
– Ar nepabosta motinos vaidmenys?
– Ne, nepabosta, kadangi sueina visa kompanija, tada ir nuotaika kitokia, ir sveikata kitokia. Niekada nepabodo, niekada. Man tokie vaidmenys patinka.
Svarbiausia yra kur išeiti (juokiasi – aut. past.).
– Kokio charakterio Jūsų vaidinamos motinos?
– Per šitiek metų visokių buvo.
– O kokia Jūsų profesija?
– Buhalterė.
– Einantys į sceną patiria jaudulį. Nuo amžiaus tai nepriklauso…
– Patiriu ir aš.
– Vaidmenis pasiūlo režisierė ar leidžia pasirinkti?
– Pasiūlo režisierė. Kai susirenkame, žodžiai jau būna atspausdinti – viskas paduota. Repeticijos tęsiasi porą valandų ir daugiau.
– Kur gyvenate? Matyt, netoli bendruomenių namų, juk į repeticijas iš toli neateisi…
– Gyvenu Obelių priemiestyje, dar ir dabar vairuoju „Peugeot“, todėl į repeticijas automobiliu atvažiuoju. Man tik 84 metai…
– Gaila, kad nemačiau Jūsų spektaklių, tik Panemunėlyje per mėgėjų teatrų festivalį „Seklyčia“, kada „Nakties paukščius“ vaidino kita grupė.
– O! Ten mūsų grandai vaidino! Mūsų pamaina! Jauni, tvirti, gerai vaidinantys!
– Ką pasakytumėte savo bendraamžiams, kurie skundžiasi, kad senyviems žmonėms nebėra su kuo pasikalbėti, pabendrauti?
– Man atrodo, kad nėra dėl ko skųstis. Todėl, kad yra ir kaimynų, yra suėjimų. Aš niekada nesiskundžiau ir man visada gyvenimas geras, nenuobodus. Neturiu mados skųstis.
„Teatras yra geras dalykas“ ir apie tai, ko reikia kaimui
Irena Kulienė
– Kiek metų vaidinate?
– Neskaitant 4 metų pertraukos, bus 15 metų. Repetuodavome „žaliojoje“ (buvę kultūros namai – aut. past.). Kai ją nugriovė, nebeturėjome, kur apsistoti. Nebeliko nei įkvėpimo, nei noro, nei potraukio vaidinti.
– O kodėl vilioja scena?
– 15 metų dirbau bibliotekoje, o sovietiniais laikais biblioteka turėdavo kažką paruošti – koncertą, spektaklį… Besimokydama mokykloje nevaidinau, nes kaime gyvenau, po pamokų nebūdavo galimybių pasilikti ir repetuoti. Bet labiausiai mane ir kitus įtraukė ir užvedė „Tamošius bekepuris“. Kokių spektaklių reikia kaimo žmonėms? Komedijų. Kažkada a. a. režisierius Jonas Kavoliūnas statė pjesę „Traukinys išeina po pusvalandžio“. Ja nebuvo sužavėti nei žiūrovai, nei tie patys aktoriai neįsijautė į vaidmenis. Ir pjesė prasta… Kai dirbau bibliotekoje, a. a. Kavoliūnas statė „Tadą Blindą“. Man tada buvo duotas Onytės vaidmuo. Tai buvo mano pirmas pasirodymas didesnėje scenoje.
– Kokie vaidmenys dažniausiai pakliūva?
– Tai Agota, tai Barbora, tai Uršulė… Kaimo bobelytės (juokiasi – aut. past.). Šitame paskutiniame spektaklyje („Barborytė paskubėjoׅ“ – aut. past.) man skirta daug monologų. Kai kas iš žiūrovų net nesuprato to vaidmens.
O pirmas man siūlomas vaidmuo buvo „Tamošiuje bekepuryje“. Tai šlubos moters vaidmuo. Kadangi turėjau problemų su koja ir iš tiesų šlubčiojau, vaidmens atsisakiau. Po kurio laiko Aldona paskambino, kad trūksta vienos aktorės – jaunosios. Sutikau, nes ir ta veikėja jau buvo vyresnio amžiaus. Net per televiziją rodė trumpą to spektaklio ištrauką. Ją pamatęs, mano sūnėnas sakė: „Tai ką, močiutė antrą kartą ištekėjo?“ Mat tuo laiku jau nebeturėjau vyro. Tame spektaklyje Aldona buvo prigalvojusi visokių dalykų. Sugalvojo, kad užsakus turi paskelbti tikras klebonas. Tuo metu kunigavo Juozapas Kuodis. Jis sutiko. Tai nieko nuostabaus – vaidinome klebonijos kieme.
Bet buvo vaidmenų, kurių net aš pati nesupratau… Ir žiūrovai nelabai suprato, ką turėjau pavaizduoti…
Apskritai teatras yra geras dalykas. Viena mūsų aktorė sakė: „Gražiausi mano gyvenimo metai buvo tada, kai vaidinau.“
– Kaip susitvarkote su jauduliu?
– Stengiuosi nežiūrėti į žiūrovus, nes kai pamatau, kad salėje pilna žmonių, pereina virpulys. Pirmieji žodžiai visada būna ištarti drebančiu balseliu. Įkvėpi oro, ir eini. Režisierė per repeticijas sako: „Kalbėkit garsiai.“ Kai pradedi kalbėti beveik iš visų jėgų, tai tam balsui nebebūna kada drebėti, nebėra laiko galvoti apie baimę. Turiu negerą dalyką – tarmišką kalbą. Man regis, ne kiekviename spektaklyje ji tinka. Bet, kai paskutinį kartą vaidinome Kriaunose, bendruomenės pirmininkas įteikė prizą būtent už tarmišką šneką.
– Kaip atvažiuojate ar ateinate į bendruomenės namus? Galbūt kaip Janina atvykstate automobiliu?
– Spalio mėnesį man sueis 85 metai. Džiaugiuosi, kad turiu tiek metų, ir man negėda pasisakyti. Neaišku, kiek liko gyvenimo, bet iki šiolei judu, krutu ir džiaugiuosi. Automobilį vairavau 40 metų, dabar turiu elektrinį keturratį. Juo nuvažiuoju į miestą, kapines, bažnyčią. Kiek galiu, tiek važiuoju.
– Ką patartumėt atokiai nuo kitų gyvenantiems bendraamžiams?
– Tai sunkiausias klausimas. Aš ir pati tankiai pagalvoju. Neduok, dieve, visiškos vienatvės. Vyrą palaidojau prieš 22 metus, vaikai gyvena savus gyvenimus. Bet nesijaučiu viena, nes labai suriša spektakliai, geras kolektyvas. Antra, su kaimynais sueinu. Esu mėgstanti bendrauti. Prieš „Obelinę“ dėliojam dėlionę (floristinius kilimus, puokštes ir pan. – aut. past.) gyvenvietės pusėje. Dėl to priauginam gvazdikų dideliais žiedais. Janinai Skvarnavičienei geriau neduok pavalgyti, bet duok pavažiuoti. Sėdam kompanija ir važiuojam į laukus ieškoti arkliadančių. Jie labai gerą foną „duoda“ dėlionei. Pravažiuojantys keliu sustoja, apžiūri mūsų kūrybą. Negali sakyti, ir seniūnaitė mus paskatina, apdovanoja.
Sunku kitam žmogui patarti, kaip nesijausti vienišam. Tokių tikrai yra. Yra sodybų, kur kaimyną nuo kaimyno skiria kilometras ir daugiau. Tokiose vietose gerai, jei nors laiškininkas užsuka… Man atrodo, tokiems žmonėms reikia rasti kažkokių užsiėmimų.
Ir dabar, kai paskambinote, liko malonus įspūdis, kad ir manimi kai kas pasidomėjo…
„Debiutavo“ varlės vaidmeniu, tapo viršaičiu ir „stipriai dirba seneliu“
Romas Kundelis
– Prieš keletą metų redakcijoje, kai kolegės išgirdo, kad išeinate į pensiją, susižvalgė ir beveik vienu balsu nutarė: „Nepanašu, kad Romas ramiai nusėdėtų.“ Įvairiais metais Jūsų buvo pilna visur: vadovavote vaikų globos namams, dirbote Kūno kultūros centre, buvote aktyvus visuomenininkas, todėl mažai kas įsivaizdavo, kad laiką leisite pasyviai. Vaidinti kas nors pakvietė ar pats įsiprašėte?
– Būdamas bendruomenės pirmininku, seniūnaičiu, vis pasveikindavau senjorų teatrą, parodydavau jiems dėmesį. Seniai seniai Aldona pasakė: „Bus ir tau rolė.“ Taip ir atsitiko. Pakvietė, kai rinko naują trupę kitam spektakliui. Taigi Viktoro Miliūno pjesėje „Nakties paukščiai“ vaidinu viršaitį.
O prieš tai esu vaidinęs ketvirtoje klasėje, kai mokiausi Tičkaus vidurinėje mokykloje (dabar J. Tumo-Vaižganto gimnazija – aut. past.) Tada niekas neklausė – nori ar nenori. Kiekviena klasė turėjo vaidinti.
Bet tai nebuvo pirmas vaidmuo. Mano mama dirbo bibliotekoje Rokiškio dvare, statydavo pasakas. Ir mane paėmė. Kaip dabar atsimenu – vaidinau žaliąją varlę. Labai sudėtinga rolė (juokiasi – aut. past.), reikėjo išmokti kvarkti kaip varlei.
– O tekstas buvo?
– Toks ir buvo tekstas – kvarkti. Iki dabar moku (juokdamasis pakvarkia – aut. past.) Yra ir daugiau sąsajų su teatru – a. a. mano sūnus mokėsi aktorystės Gyčio Padegimo grupėje.
– Kokie vaidmenys arčiau širdies: tie, kurie atitinka Jūsų būdą, ar priešingybės?
– Tokie arčiau, kurie to paties būdo. Priešingybės nepatinka. Jei personažas pagal mano būdą, tai daug ir vaidinti nereikia.
– Kiek tenka improvizuoti?
– Daug improvizacijos nėra, bet praktiškai kiekvieną kartą pasitaiko, nes reikia suktis iš padėties. Tarkim, kitas aktorius turėtų man atsakyti, bet, pasirodo, ne taip tekstą užbaigiau…
– Ilgus metus rūpinotės „žaliąja“, kad ji būtų arba suremontuota, arba atstatyta. Dabar rūpesčiai atlėgę?
– Taip, buvo etapas, kai dirbau gimnazijoje, ir pagal pareigas priklausė rūpintis meno skyriumi. Dabar ji graži, atstatyta, kasdien pravažiuoju pro šalį.
– Gyvenime dažnai tenka vaidinti?
– Taip, būna situacijų, kai improvizuoju. Toks gyvenimas – mes visi aktoriai.
– Tikrai esate matęs įvairaus lygio spektaklių. Ar bežiūrint kurį nors iš jų atėjo mintis – norėčiau šito vaidmens?
– Suvaidinti būtent tą vaidmenį? Ne, nesu dėl to per daug azartiškas. Vaidinu, nes tiesiog įdomu. Bet kai uždavėte klausimą, man iškart prieš akis iškilo Tadas Blinda.
– Jaučiate jaudulį prieš spektaklį?
– Būna. Kad ir prieš premjerą – vyksta generalinė repeticija. Įeinu į sceną ir bac – nežinau, ką sakyti, nežinau, kaip pradėti. Ir stoviu. Pradėjome visi juoktis…
– O kuo daugiau užsiimate?
– Dabar labai stipriai dirbu seneliu. Trys anūkai, daug tenka su jais pabūti.
