blank
Asmeninio archyvo nuotr.

– Ar muzika yra Tavo profesija, kaip leidi laisvalaikį?

Darbuojuosi finansų srityje, konsultuoju, edukuoju žmones, kaip tvarkytis su pinigais. Savaitgaliais koncertuoju privačiuose ar viešuose renginiuose, o laisvalaikį leidžiu įvairiai – kartais visą dieną nepaleidžiu iš rankų žaidimų konsolės pultelio, kartais nenulipu nuo dviračio, kartais skaitau mane dominančią informaciją, knygą, kartais klausausi tinklalaidės. Viskas priklauso nuo metų laiko ir nuo to, kuo tuo momentu kvėpuoju. Visada stengiuosi atrasti, pabandyti, suprasti ką nors naujo, ko dar nedariau – manau, tai geros savijautos ir tobulėjimo raktas.

– Kaip Tavo gyvenime atsirado muzika? Gal turi pavyzdžių šeimoje?

Tėtis turėjo gitarą, kurią ištraukdavo sėdėdamas prie stalo su draugais ar artimaisiais. Taip ir susidomėjau šiuo instrumentu. Mačiau žmonių reakcijas, emocijas, ir tai įstrigo. Tėtis pasiūlė pabandyti išmokti ir po truputį, mažais žingsneliais pradėjau judėti pirmyn. Po pusės metų mokėjau pagrindinius akordus, keletą ritmų ir toliau grojau, nes norėjau būt kaip tėtis. Tėvai matė mano norą, užrašė į muzikos mokyklą ir ten papuoliau į puikios mokytojos Vilijos Urbonienės rankas. Taip prasidėjo mano kelias rimtesnių, sunkesnių kūrinių link.

– Kada įvyko tas „lūžis“, kada pagaliau pasijutai drąsus ir scena tapo ta vieta, kurioje nori būti. Ar neturėjai kokios pirmosios baimės?

Nežinau, ar įmanoma visiškai neturėti scenos baimės, juk ilgai ruošiesi, kad galėtum atlikti trijų minučių dainą, o pradėjęs pasirodymą jauti, kaip daugybė akių žvelgia į tave. Dažnai net negalvodavau ką groju, galvodavau tik apie žmones, kurie mane stebi. Kai dešimtą kartą nepavyksta, darai vienuoliktą, jeigu reikia – ir trisdešimtą. Taip po truputį scenoje jautiesi vis geriau. Praėjo nemažai laiko, kol supratau, kiek gerų emocijų suteikia mano pasirodymas. Pamenu momentą –  pakeliu akis, matau besišypsančius, dainuojančius žmones, groju ir mintyse galvoju, „kokio velnio aš bijau, jiems patinka!“ Tada supratau, jog bet kokia klaida yra pasirodymo dalis ir žmonės už tai neteisia, dažniausiai nė nepastebi, o emocijos, kurių jiems suteikiu, itin džiugina – tai vienas geriausių jausmų, kokį tik gali įsivaizduoti.

 – Apskritai, kas Tau yra muzika?

 Tai yra vieta, kur galiu sudėti visas emocijas, tai mano meditacija. Grįžęs iš mokyklos vakarais imdavau gitarą. Jei nesiseka, žinau, pagrosiu ir palengvės. Jei grįžtu laimingas iki ausų, čiumpu elektrinę gitarą ir groju roką. Tai yra ir hobis, gyvenimo dalis, uždarbis ir meditacija viename. Visiems, neturintiems veiklos, kur galėtų išlieti visas emocijas, labai rekomenduoju tokią kuo greičiau susirasti.

– Ko klausaisi pats?
Roko stiliaus. Deja, mano artimoje aplinkoje mažai žmonių, klausančių tai, kas man patinka, tad kartais  pasijuntu nepritapęs. Vienos grupės neišskirčiau. Vaikystėje su elektrine gitara stovėdavau prie televizoriaus ir žiūrėdavau AC/DC įrašus, studentavau su „Nickelback“,“ Guns’n’Roses“ ausinėse, po to važiavau į „Scorpions“, „Deff leppard“, „Metallica“ koncertus ir t. t. Visos grupės turi ir labai gerų, ir nelabai gerų dainų – vienų dievukų, kuriuos vaikyčiausi, neturiu.

Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“

 

 

blueyellow1
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments