Asmeninio archyvo nuotr.
puodelis

– Šeimoje jūs vienintelė medikė? Juk labai dažnas atvejis medikų šeimos, ištisos medikų dinastijos.
– Nei dukra, nei sūnus, matydami, koks realiai tas gydytojo darbas, šios profesijos nesirinko. Net svarstymų tokių nebuvo. Vyras taip pat ne medikas, jis statybininkas. Ir tėvai buvo ne medikai, brolis buvo ornitologas, sesuo – architektė. Tačiau mamos giminėje buvo daug medikų, veterinarų, kaip ir karininkų, teisininkų, aukšto rango dvasininkų. Išsilavinusi buvo giminė, todėl mama taip skatino mus mokytis.

– Ar šeima jums darė didelę įtaką?
– Manau, kad viskas prasideda nuo šeimos. Iš jos atsinešam pavyzdį, vertybes. Iš šeimos atsinešiau ir požiūrį, kad mokslas – vertybė, todėl stengiausi mokytis. Mano tėvai buvo senybiniai žmonės, vadovavosi aukšta morale. Prisimenu kolūkių laikus, kai jau visi pradėjo vogti iš jų ir nelaikė to jokiu nusikaltimu. Nusprendžiau ir aš pasekti kitų pavyzdžiu, todėl kolūkio laukuose priskyniau žirnių. Parnešiau namo ir galvojau, kad pradžiuginsiu šeimą, o tėvas pasipiktino, nes šiame poelgyje matė ne ką kitą, o vagystę. Liepė kuo skubiau žirnius nunešti ten, iš kur priskyniau – į kolūkio laukus.

– O kaip atsidūrėte Rokiškyje?
– Aš gimiau Gargžduose. Mano tėvas buvo žemaitis, iš Klaipėdos, mama – aukštaitė, iš Pandėlio apylinkių. O susitiko jie čia, šiuose kraštuose, nes mano tėvas buvo muitininkas, Suvainiškyje prie pasienio su Latvija turėjo darbų, taip susipažino su mama ir parsivežė ją į Žemaitiją. Savo ateitį planavau sieti su pajūriu. Ilgiuosi to krašto, ilgiuosi ir to mūsų šeimos seno didelio namo, kuris sovietmečiu buvo nacionalizuotas. Tėvai buvo priversti apsigyventi ūkiniame pastate, o mums net drausdavo žiūrėti į buvusio namo langus. Todėl kai baigiau medicinos studijas, norėjau gauti paskyrimą į Klaipėdą, dirbti pediatre, bet vietų nebuvo. O iš Aukštaitijos krašto kilusi mama Rokiškyje buvo baigusi kulinarijos mokyklą. Ji man patarė važiuoti į Rokiškį, sakydama, kad tai be galo gražus miestas, kad gatvės čia eina tarsi spinduliu. Iš jos pasakojimų Rokiškį įsivaizdavau vos ne kaip Paryžių ir atvykau čia. Žinoma, Paryžiaus čia neradau, nesakau, kad nusivyliau, bet susikurto vaizdo Rokiškis neatitiko. Paskui pripratau, dabar Rokiškis ir man gražus. Kita vertus, studijavau kartu su Ilekyte – miškininko iš Iciūnų kaimo prie Rokiškio dukra. Labai su ja susidraugavau, gal ir todėl atvykau į Rokiškį. Iš pradžių ir apsigyvenau jų šeimoje. Ten manimi rūpinosi kaip giminės, kaip tikri tėvai

– Čia ir pradėjote gydytojos kelią?
– Taip, prieš 45-erius metus. Viena darbovietė, vienas miestas, vienas vyras – argi šiandien kam gali tai būti įdomu?..

– Na, šiandieninės vertybės nebūtinai teisingos. Kai studijavote mediciną, turbūt susikūrėte gydytojo profesijos viziją, panašiai kaip nematyto Rokiškio miesto vaizdą. Ar ta vizija skyrėsi nuo realaus gydytojo darbo?
– Kai studijavau, galvojau, kad gydytojas viską gali, jeigu jis stengiasi, gali laiku ir teisingai diagnozuoti, išgydyti. Kai pradėjau dirbti, pamačiau, kad taip nėra ir negali būti. Net geriausias, protingiausias gydytojas – ne visagalis. Diagnozė, išgydymas priklauso nuo daug dalykų. Ypač dabar ligos nebeturi aiškių, būdingų joms simptomų, todėl pacientai dažnai ateina per vėlai tiesiog todėl, kad nieko tokio nejuto. Ypač tai būdinga onkologinėm ligom, kurių smarkiai daugėja. Man paliko didelį įspūdį Veresajevo „Gydytojo užrašuose“ papasakota istorija. Carinėje Rusijoje labai neturtingoje šeimoje susirgo berniukas, gydytojas ėjo, rūpinosi, nemokamai gydė ir vaikas išgyveno. Motina net kojas gydytojui apkabinusi dėkojo. Tuo tarpu gydytojas svarstė, o kas būtų buvę, jeigu būtų nepavykę išgydyti ir išgelbėti berniuko, nors ir įdėjus tiek pastangų, kiek dabar? Turbūt motina būtų prakeikusi. Įstrigo man šis gydytojo pasakojimas, nes jis labai realiai atspindi tą gydytojų ir ligonių santykių tikrovę.

– O kokie pirmieji jūsų, kaip gydytojos, įspūdžiai išliko? Ko nepamiršote?
– Pirmasis budėjimas, kai likau viena ir kai atvežė ligonį. Apėmė panika, atrodė, kad išgaravo visos žinios, nieko nebeprisimenu, galvoje tuščia. Bet, laimė, ligonis nebuvo sunkus, kad – ne infarktas ar insultas, o tiesiog sutriko virškinimas. Ir jį lydėjusiai felčerei galiu padėkoti. Ji turbūt pamatė mano būseną, todėl, tarsi pati su savimi kalbėdama, nupasakojo, kokį gydymą reikėtų skirti. Aš tokį ir paskyriau, ligonis sėkmingai pasveiko.

– O iš tolimesnės gydytojos praktikos ar liko ryškiai įstrigusių įvykių? Gal kažkas labai sukrėtė, gal pradžiugino?
– Prisimenu jauną vaikinuką, berods, estiška pavarde, kuris mokėsi Rokiškio kultūros mokykloje. Atėjo pas mane išbalęs, matau, kad tikrai blogai. Tyrimai rodo milžinišką leukocitų kiekį, vadinasi, didžiulis uždegimas. Na, galvoju, čia jau chirurginis atvejis ir iš karto siunčiu pas chirurgą. Ten tikrina, maigo pilvą – nieko, apendicito nerodo, o ir vaikinas nereaguoja. Tuomet darom plaučių, skrandžio nuotraukas – nieko. Skambinu savo mokytojui ir skyriaus vedėjui gydytojui Savickui ir klausiu – kas galėtų būti, ką daryti? Jis sako, dar kartą nuveskit pas chirurgą. Bet vėl nieko neranda. Tuomet prašau, kad išsamesniam tyrimui paguldytų į ligoninę. Savickas sako, kad neturi nė vienos laisvos lovos nei palatose, nei koridoriuje, bet yra vieta Juodupės ligoninėje. Ten ir nusprendžiam jį paguldyti. Vaikinukas dar norėjo pasiimti kelis daiktus iš bendrabučio, ten ir nualpo. Bet, laimė, Rokiškyje paskaitas skaitė gydytojas chirurgas Žilėnas, iškvietėm jį, jis iš karto suprato, kas galėtų būti, ir skubiai – ant operacinio stalo. Viskas baigėsi sėkmingai – buvo trūkęs apendicitas, bet vaikiną pavyko išgelbėti.
Buvo ir kitų atvejų, kurie įstrigo, kai teko reanimuoti ir pavykdavo išgelbėti ar laiku diagnozuoti. Tuomet apimdavo didelis džiaugsmas, kad atgaivinai, kad pavyko. Bet yra buvę ir nesėkmių. Kolegos man sakydavo: „Pamatysi, praeis dešimt darbo metų ir galėsi vos ne iš akies, tik pamačiusi pacientą, nustatyti diagnozę.“ Praėjo dešimt, praėjo ir daugiau metų – laukiu, bet bent jau man taip neatsitiko. Negaliu vien pažiūrėjusi į žmogų nuspręsti – serga jis ar ne. Neturiu tokio perdėto pasitikėjimo. Aš iš tų gydytojų, kurie prirašo daug tyrimų ir tik išanalizavusi rezultatus darau išvadas ir skiriu gydymą. Gal kartais toks mano kruopštumas erzina kolegas, bet jeigu būtų vien mano valia, daryčiau dar daugiau tyrimų. Net kai padarai viską, kas nuo tavęs priklauso, neišvengi nesėkmių, o jeigu dar kažko neatliktum? Ramybės neturėčiau, juk gydytojai tikrai labai išgyvena dėl savo ligonių. Yra buvęs ir man toks atvejis, kai tikrai gera gydytoja mane operuodama padarė klaidą ir sužalojo šlapimtakį. Teko jį susiūti, dar iškentėjau dvi operacijas, atsirado randai, nepraeinamumas. Kiti man patarinėjo – duok gydytoją į teismą, o aš mačiau ir supratau, kad nereikia tai gydytojai jokio teismo, ji pati save jau nuteisė, ta klaida jai sunkiai užgulė širdį.

– Ar pavyksta nusivilkus baltą chalatą atsiriboti nuo ligonių problemų? Kas jums teikia atgaivą?
– Pavyksta. PASPC kitaip negu ligoninės gydytojams. Kur tikrai negalėčiau dirbti, tai ligoninės priimamajame, čia labai daug streso. PASPC streso mažiau, nors ir pasitaiko, bet ten – vos ne kasdien. Aišku, pavargsti, tenka labai daug bendrauti, žmonės ateina ir pasakojasi ne vien apie ligas, bet ir apskritai apie gyvenimą, savo bėdas, santykius. Ateina kaip pas psichologą. O mums reikia ir išklausyti, ir aibę popierių sutvarkyti, ir išmanyti šiuolaikines informacines technologijas, ir nuolat atnaujinti žinias, nes vaistai, gydymas greitai keičiasi.
O atgaiva man būtų siuvinėjimas kryželiu ir skambinimas gitara. Visą gyvenimą svajojau išmokti skambinti gitara. Galvoju, išeisiu į pensiją, būtinai mokysiuosi, noriu šią savo svajonę įgyvendinti. Siuvinėsiu gražiais siūlais kryželiu ir grosiu. Aišku, norėčiau daugiau skaityti. Anksčiau skaitydavau daugiau, ypač mėgau poeziją, Marcinkevičių. Dabar kažkaip apsileidau. Dukra vis neduoda ramybės, siūlo ir vieną, ir kitą knygą paskaityti, o Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum“, jos nuomone, tiesiog privaloma perskaityti. O manęs šiuo metu knygos per daug nevilioja ir laiko joms nelabai randu. Taigi, atidedu pensijai.

– Dėkoju už pokalbį.

Rasa SKUODYTĖ

Užs. 817

2
Rašyti komentarą

avatar
2 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
2 Comment authors
Aliuspacientas Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Alius
Alius

Nuostabi nesenstanti moteris, puiki gydytoja,
bet apie gitarą reikėtų ne tik pasvajoti.
Sėkmės!

pacientas
pacientas

Puiki, jaunatviška gydytoja . Ačiū , kad esate čia. Sėkmingų ir dar ilgų darbo metų.