Rasa Deksnytė-Popovienė (kairėje) ir Laima Stankevičiūtė-Žujvod. Asmeninio archyvo nuotr.
bangenis

Lietuvybę puoselėja bendruomenės renginiuose

Jau šešerius metus Rasa Deksnytė-Popovienė su vyru ir trimis vaikais gyvena Švedijoje. Diplomą Rasa gavo Vilniuje, sugrįžo į gimtąjį Rokiškį ir čia dirbo ne vienerius metus. Save ji galėtų vadinti meilės emigrante, nes į Skandinaviją išvyko paskui vyrą. „Vyras jau senokai dirbo Švedijoje, buvimo kartu laikas vis trumpėjo. Šeima norėjo būti kartu, todėl ir persikėlėme mokytis, dirbti ir gyventi kartu.“

Moteris pasakojo, kad didelių sunkumų įsikurti nekilo. Vietiniai labai draugiškai ir geranoriškai ją priėmė, nors ji nemokėjo švedų kalbos. Dabar Rasa dirba vietinėje valymo įmonėje.

„Stokholme veikia lietuvių bendruomenė. Ji nėra didelė, bet aktyvi. Nuolat vyksta įvairūs renginiai, kuriuose stengiamės dalyvauti. Tautiečiai kartu švenčia visas lietuviškas šventes – per Užgavėnes kepa blynus, Nepriklausomybės atkūrimo dieną žiūrėjo ir su režisieriumi Olegu Šurajevu aptarinėjo filmą „Kaip susigrąžinti nepriklausomybę“. Į bendruomenės veiklą įsitraukia visa šeima – vaikai per vakarones žiūri ir stato spektaklius, žaidžia žaidimus, o tėveliai liaudiškai vakaroja.“

Liepos 6-ąją šeima taip pat planuoja švęsti su bendruomene. „Matome lietuvišką televiziją, kartais pažiūrime žinias, o šios šventės proga greičiausiai stebėsime Dainų šventės transliaciją. Himną visa šeima giedame kiekvienais metais, todėl ir šie nebus išimtis, – sakė pašnekovė. – Stengiamės, kad vaikai nepamirštų lietuvių kalbos. Tai nėra lengva, nes daug laiko jie praleidžia mokykloje ir būreliuose, kur kalba švediškai. Namuose visi bendraujame tik lietuviškai. Vasarą atžalos keliauja pas senelius pagyventi lietuviškoje aplinkoje. Stengiamės, kad jie lengvai susikalbėtų gimtąja kalba, nes jaučiamės atsakingi už jos išsaugojimą.“

Kol kas savo gyvenimu Švedijoje Rasa patenkinta, bet neatmeta galimybės vieną dieną sugrįžti į Lietuvą.

Proginiai cepelinai primena gimtinę

Laima Stankevičiūtė-Žujvod gyventi į Gdanską (Lenkija) išvažiavo prieš 27 metus. Ištekėjusi už lenko moteris net nesvarstė galimybės gyventi atskirai, poreikio būtinai likti Lietuvoje taip pat nebuvo. Lenkų kalbos Laima jau buvo pramokusi, todėl svečioje šalyje įsidarbino nesunkiai, o po kelerių metų tapo stambios lenkų įmonės buhaltere. „Žinojau, kad dažnai parvažiuosiu į Lietuvą, todėl lengvai sutikau emigruoti. Šeimoje buvau jauniausia sesuo ir vienintelė, kuri dar gyveno su tėvais ir buvo netekėjusi, todėl norėjosi ištrūkti, – pradėjo pasakojimą Laima. – 1981 metais Gdanske su vyru pasistatėme namą. Tuomet dar nežinojau, kaip ir kur rasti lietuvių bendruomenę, o ir didelio poreikio nebuvo. Bėgant metams susipažindavau su vis daugiau, tačiau artimo ryšio neužmezgėme.“

Apie lietuvių bendruomenę Laima sužinojo tik po dešimties metų, praleistų Lenkijoje, tačiau prie jos veiklos neprisijungė. „Kai bendrauti tapo paprasta šiuolaikinėmis technologijomis, dažnai susiskambindavau su Lietuvoje likusiomis draugėmis, giminaičiais. Ir dabar taip darau. Gdanske turėjau kaimynę, kilusią š Rokiškio, iš pradžių bendravome lietuviškai, bet ilgainiui pradėjome bendrauti lenkiškai“, – sakė pašnekovė ir pridūrė net nežinanti, kodėl taip nutiko.

Laima su vyru kalba tik lenkiškai. Ji pripažįsta lietuviškas šventes švenčianti retai: „Kartais sutampa, kad atvažiuojame į Lietuvą per Mindaugines, tada nueiname į renginius. Kartą buvome vykusiuose Panevėžyje, kelis kartus Vilniuje ir Rokiškyje.“

Moteris prisimena, kad prieš porą metų, kaip tik liepos 6-ąją, visiškai atsitiktinai ji išvirė cepelinų – dabar tai yra mėgstamiausias jos vyro lietuviškas patiekalas, o šeima ketina puoselėti tradiciją – per Lietuvos valstybinę šventę gardžiuotis tradiciniu lietuvišku maistu.

„Aš kartais net pamirštu tas valstybines šventes. Vyras lietuviškai nekalba, negiedosiu juk viena „Tautiškos giesmės“ priešais kompiuterį“, – šypsosi moteris ir priduria pasižiūrinti, kaip himną gieda kiti tautiečiai.

Ponia Laima pripažįsta, kad lietuviškos tradicijos nėra įsišaknijusios jų šeimoje, jos jaunystės laikais tai buvo draudžiama, o emigravus įprotis švęsti taip ir nesusiformavo, todėl ir šventės tik retkarčiais prisimenamos.

Otilija JUOZAPAVIČIŪTĖ

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie