Nuo mirgėjimo
Subūrusi likimo draugus, pernai lapkričio 29 d. Diana rajone įkūrė Išsėtine skleroze sergančiųjų asociaciją. Ir jai vadovauja: baigia tvarkyti asociacijos įteisinimo dokumentus, kuria veiklos planus. Rašys projektus, ieškos asociacijai patalpų, nes kol kas jos būstinė registruota pačios namuose. Net Dianos kasdienybė visiškai kitokia, nei buvo iki diagnozės. Dabar ji gyvena praėjusiais ir būsimais susitikimais, kelionėmis, pagalbos kitiems planais. Coliukės išvaizdos moteris sako, liga ją išmokėti visur ieškoti ir rasti pozityvo, nesinervinti dėl smulkmenų, mylėti save ir kitus…
Bet prieš trejus metus nuotaika buvo ne tokia giedra. Iš medikų išgirsta ligos diagnozė, kuria ilgai negalėjo patikėti, Dianos gyvenimą smarkiai supurtė. „Kaime pažinojau moterį, sergančią šia liga. Apie ligą nieko nežinojau, bet ji man atrodė labai baisi“, – pasakojo Diana, nė nenumaniusi, kad pačiai teks patirti tokių išbandymų.
Statybos bendrovėje dirbusi 37-erių Diana pajuto, kad kartais akys ima mirgėti, ypač žiūrint iš arti. Pamanė, nusilpo regėjimas. Gal pervargo darbe ar ko nors stinga organizmui, nes buvo liesa. Nuėjo pas gydytoją, papasakojo, kuo skundžiasi. Akių gydytoja ją nusiuntė pas nervų ligų gydytoją. Čia pirmas nerimo signalas – įtarimai dėl išsėtinės sklerozės. Siuntimas detalesnei diagnozei į Panevėžį. Diana nesijaudino, manė, ją ištiko laikinas negalavimas. Į Panevėžį vyko su dukra. Padarė tyrimus. Neilgai trukus iš Panevėžio gavo patvirtinimą – jai diagnozuota išsėtinė sklerozė. Bet jauna moteris ir vėl nepatikėjo.
Po poros mėnesių Dianą ištiko ūmus priepuolis. Beprotiškas skausmas nugarą badė tarsi peiliais, per visą kūną „perėjo elektra“. Supratus, kad jos organizmui darosi kažkas labai rimto, Diana kreipėsi į sostinės medikus. Jie išsklaidė moters abejones dėl Rokiškio ir Panevėžio medikų nustatytos ligos. „Paguldė į ligoninę. Per 10 dienų atliko daug tyrimų. Kai gydytojas pasakė, kad sergu išsėtine skleroze, įsikniaubiau į pagalvę ir pusvalandį kūkčiojau. O tada į galvą šovė pirma sveika mintis – man reikia kuo greičiau rasti tokių pat žmonių. Ne teorijų, kaip su išsėtine skleroze gyvent, o realių patirčių ir žinių, kaip sergantieji išgyvena. Žmonės labiausiai bijo vėžio. Bet jis pagydomas. O manoji liga – ne. Bet žinojau, medicina daug pažengusi. Ir žinojau – privalau būti stipri. Bandysiu savo gyvenimu įrodyt, kad su šia nepagydoma liga, kaip ir kitomis, būtina ne kovot, o išmokti sugyventi“, – sunkias skaudžių išgyvenimų minutes prisiminė Diana.
Bendraminčių toli ieškoti nereikėjo: vieną pirmųjų likimo brolių Diana surado savo seniūnijoje. Rajono ūkininkų bendruomenėje gerai pažįstamą ir dėl aktyvios veiklos gerą vardą pelniusį Gintarą Styrą. (Deja, dabar jau šviesaus atminimo). Jis bendravo su Kupiškiu, turėjusiu šia liga sergančiųjų asociaciją. Prasidėjo artimesnis bendravimas su likimo broliais, susitikimai, išvykos, bendri planai…
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
