blank
„Kibkit, žuvelės, didelės ir mažos“, – kunigas Dainius Matiukas mėgaujasi žiemos žvejyba Zarasuose. D. Matiuko archyvo nuotr.

– Dešimt metų kunigystės ir jau keletas tarnystės vietų. Rokiškio bažnyčia – penktoji. Ar nevargina toks dažnas kilnojimasis?

– Dabar nebevargina, įpratau. Išgirdęs apie naują paskyrimą vėl einu dėžių į „Maximą“, vėl viską kraunu, o atvykęs į naują vietą iškraunu. Yra kunigų, kurie ir gyvena tarp dėžių, sako, kam jas išpakuoti, vis tiek netrukus teks kraustytis. Taigi gyvena kambaryje, kurio vienoje pusėje lova, kitoje – dėžės. Aš taip negaliu, kiekvieną kartą įsikuriu, viską susidėlioju. Antra vertus, tokie kraustymaisi padeda apsivalyti nuo prisikaupusių daiktų. Važiuodamas į Rokiškį, daug jų palikau Zarasuose, kur anksčiau tarnavau, ir paprašiau, kad juos išdalintų tiems, kuriems jų labiau reikia.

– Ar įmanoma per dešimt metų subręsti kaip kunigui? Daug tai ar mažai?

Paprastai kunigo tarnystė trunka apie penkiasdešimt metų, taigi dešimtmetis – tik pirmoji sukaktis. Daug tai ar mažai? Sunku pasakyti. Manau, tai nedaug, dar tik pirmasis jubiliejus. Kita vertus, jau turi į ką pažvelgti, nebesijauti koks jauniklis.

– O kas Jums yra kunigystė?

Kunigystė – ne specialybė ir ne darbas, kurį dirbi nustatytomis valandomis, o po jų gyveni savo gyvenimą, leidi laiką kaip nori. Kunigystė – gyvenimas, kurį pasirenki, kuriam esi pašauktas. Ir visuomet esi kunigas – ne tik bažnyčioje ir ne tik per Mišias. Kartais žmonės per kokias šventes prie vaišių stalo sako: „Atsipalaiduokite, dabar jūs ne kunigas.“ Tai ne pareigos, kurias tuo metu eini arba neini, kunigu esi visuomet.

– Kada supratote, kad esate pašauktas kunigystei? Ar tam turėjo įtakos Jūsų šeima, aplinka, kurioje gyvenote?

Kai mokiausi seminarijoje, daug kalbėdavome apie pašaukimus, dalindavomės savomis patirtimis. Kai kurie kunigystės trauką pajuto vėlai, tačiau dauguma – vaikystėje – traukė bažnyčia, žavėjo kunigai, liturginės apeigos. Aš – šios serijos. Tik skirtingai nuo tų, kuriuos tėvai nuo vaikystės ruošė kunigystei, aš nepatyriau jokio spaudimo. Atvirkščiai, mano šeimoje buvo priešinga reakcija. Į bažnyčią pirmą kartą mane nusivedė ne tėvai, o pamaldūs kaimynai. Man turbūt buvo kokie penkeri metai ir bažnyčioje man viskas labai patiko. Kadangi esu valdingo būdo ir noriu, kad viskas būtų pagal mane, grįžęs namo pareikalavau, kad tėvai vežiotų į bažnyčią. Nesulaukęs norimos reakcijos, nusprendžiau bažnyčią įkurti namuose. Pasidariau altorių – tokį, kokį prisiminiau. Būtinai su žvakėmis. Nukabinau užuolaidas, apsisiaučiau jomis, kad panašėtų į kunigo drabužį, ir, mėgdžiodamas kunigo veiksmus, išskėčiau rankas. O  žvakės užuolaidas pasigavo ir pradegino… Žinoma, ne kartą už tai ir panašius dalykus buvau muštas, bet tėvai nieko man negalėjo padaryti. Kaip ir dėl laidotuvių inscenizacijų. Gyvenome judrioje Kauno gatvėje, automobiliai nutrenkdavo daug šunų ir katinų. Visus juos tempdavau į kiemą, visus šarvodavau, laikydavau po kelias paras. Kai dabar pagalvoju – koks kvapas sklido vasarą… Tik tai man nerūpėjo. Kiemo draugų buvo daug, juos suburdavau: berniukai turėjo kalti karstelius, mergaitės –pinti vainikus. O aš vadovavau laidotuvėms. Jeigu manęs neklausydavo, primušdavau. Kaimynai pykdavo, skundėsi tėvams – gaudavau pylos.

Gal tai ir yra atsakymas į klausimą apie pašaukimą.

– Taip nė karto ir nesuabejojote savo pašaukimu?

– Vaikystėje, nuo pirmos klasės, kalbėdavau, kad būsiu kunigu. Tiesiog žinojau tai. Aš tik džiaugiuosi tuo, kad neaugau tokioje terpėje, kurioje plauki pasroviui taip, kaip tave artimieji plukdo. Juk ne vienas kunigu tapo artimųjų noru, nelabai suprasdamas, ar tai ir jo noras. Man kaip tik reikėjo priešintis ir kovoti už savo pašaukimą. Neskatinamas tėvų, ištikimai lankiausi bažnyčioje, daug metų patarnavau kunigui per šv. Mišias ir žinojau, kad grįžęs iš bažnyčios į namus matysiu nepatenkintą tėvo veidą, bet nebijojau, drąsiai laikiausi savo. Tik devintoje dešimtoje klasėje pradėjau bėgti nuo minties apie kunigystę. Pamenu, norėjau žurnalistu būti, mokyklos laikraštėlio redaktoriumi tapau. Mane labai traukė žurnalistika, bet baigiant mokyklą grįžo mintys apie kunigystę. Nuo to tiesiog negalėjau pabėgti. Pažinojau kunigų, jie man patarė neskubėti, pasiūlė pirma baigti kokius kitokius mokslus. Todėl stojau į universitetą, galvodamas vis tiek siekti kunigystės. Paskutinėse mokyklos klasėse buvau pamėgęs gamtos mokslus, todėl pasirinkau rekreacinės veiklos organizavimą Klai­pėdos universiteto Gamtos mokslų fakultete, bet nebaigiau net pirmo kurso ir po metų atsidūriau Vilniaus kunigų seminarijoje.

– Ar studijos kunigų seminarijoje buvo sunkios?

Man teko laimė studijuoti tik šešerius metu, nes dabar dar yra privalomas parengiamasis kursas. Seminarijos metai be galo sunkūs, nes tenka gyventi glaudžioje bendruomenėje, kur neturi jokio privatumo. Visiems visuomet esi „ant akių“. Kai kurie klierikai sunkiai ištveria tokį išbandymą, todėl, būna, pasiprašo akademinių atostogų. Seminarijoje mes būdavome dirbtinai grūdinami, netgi sąmoningai kurta įtampa, kad išmoktume su ja susitvarkyti, antraip ilgai nepakunigausi. Pačios studijos irgi nėra lengvos, nes lygiuojasi į universitetines, bet šiais laikais nebetinka vadovautis nuomone, kad būtent kunigai labiausiai išsilavinę ir šia prasme lenkia kitus. Universitetinį išsilavinimą turinčiųjų nelenkiame, bet ir neatsiliekame. 

– Kaip ruošiatės pamokslams?

Prisimenu, kunigystės šventinimo dieną vienas senas kunigas, tarnavęs daugiau kaip keturis dešimtmečius, priėjo prie manęs ir pasakė: „Tapai kunigu, galėtum puikiai gyventi, jei nebūtų dviejų dalykų – išpažinčių klausymo ir pamokslų sakymo.“ Tai iš tiesų nelengva. Mes, kunigai, daug eterio užimame tuščiais, beverčiais pamokslais. Ypač sunku buvo pirmaisiais kunigystės metais, kai neturėjau jokios patirties. Gali pamokslui pasiruošti „špargalkę“ ir paskaityti, tačiau, jeigu nori žmones praturtinti ir nuoširdžiai atlikti šią kunigui pavestą mokymo tarnystę, tai netinka. Anksčiau, kai kalbėdavau be jokių ruošinių, niekaip negalėdavau sustoti ir baigti pamokslo. Dabar – kur kas lengviau. Pastebiu, kad nebenoriu naudotis jokiais popieriukais, o žmonės kur kas lengviau priima gyvą žodį.

– O išpažinčių klausymas?

Man – pats sunkiausias. Skaudu, kad išpažintis, arba Atgailos sakramentas, yra turbūt labiausiai nuvertintas iš visų sakramentų. Dauguma tų išpažinčių, kurias girdžiu, yra niekinės. Nes nėra iš tiesų jokios atgailos, žmonės ateina atlikti formalumo, užsidėti pliuso: penkerius metus nebuvau išpažinties, nusikeikiau, pamelavau. Ar tai ir yra išpažintis? Tikrai ne. Juk nuodėmes vardiname ne todėl, kad kunigui būtų jos įdomios ir ne todėl, kad Dievas jų nežinotų. Išpažintis reikalinga pačiam žmogui, kad jis suprastų, kur suklydo, kur reikia Dievo prisilietimo ir gailestingumo. Jeigu žmogus nesupranta, kad nusidėjo, nebus ir to prisilietimo. Be abejo, Dievas nuodėmes atleis, bet persikeitimo nebus.

Manau, kad labiausiai turime budėti dėl meilės artimui. Kristus sakė: „Palieku jums naują įstatymą – vieni kitus mylėti.“ Todėl turime vis peržvelgti, ar nepristigo mums tos meilės savo artimui. Iš čia ir kyla daugiausia nuodėmių: apkalbų, pykčių, barnių. Kai ką įskaudini, kai ką apkalbi ir kai kas dėl tavo žodžių ašaras lieja. Tai sunki nuodėmė, o mes ją pražiūrim, prisimenam tik tai, kad penktadienį suvalgėm mėsos ar nusikeikėm. Tai mažiau reikšminga. Jeigu nevalgęs mėsos būsi piktas su žmonėmis, tai jau geriau valgyk tą mėsą ir būk linksmas, nes santykiai su žmonėmis svarbiau.

– Ar kunigai dažnai eina išpažinties?

Mums, kunigams, nėra lengva eiti išpažinties. Einam vieni pas kitus, tai tikrai sudėtinga, todėl vikaras neina išpažinties pas savo kleboną, o klebonas – pas vikarą. Važiuojam kitur. Turim savo nuolatinius nuodėmklausius. Šiaip kunigams reikėtų labai dažnai eiti išpažinties, nes kasdien aukojam šv. Mišias. Turbūt neverčiausiai Komuniją priima būtent kunigai, nes žmogus, atėjęs į Mišias, gali neiti Komunijos, o kunigas, aukodamas Mišias, ją privalo priimti.

– Kokia kunigo kasdienybė? Ar turite laisvalaikio, pomėgių?

Kunigiškas gyvenimas kitoks. Mūsų gyvenimas, buitis persipina su pareigomis, sunku ir beatskirti, nes mes gyvename prie bažnyčios, kur ir priiminėjame žmones. Pavyzdžiui, plauni indus (pats gaminuosi valgyti, pats apsitarnauju), skambina kažkas į duris. Nusišluostai rankas ir bėgi priimti žmogaus. Po to grįžti prie indų, pradedi plauti lėkštę, vėl skambina į duris. Taip yra ne kartą buvę.

Bet atsiranda to laiko. Kunigai per savaitę turi vieną laisvą oficialią dieną. Tuomet dažniausiai tenka tvarkyti asmeninius reikalus, buitį. Tik vasarą tą laisvą dieną dažniau į gamtą nuvažiuoji ar dar kur. Toliau iškeliauju per atostogas, kurių per metus turime visą mėnesį. Labai mėgstu keliones, kaip ir gamtą. Mano svajonė – tolimos šalys, ypač Pietų Amerika, apie kurią svajoju nuo vaikystės. 

– Ar nejaučiate vienatvės?

Pagrindinis kunigystės palydovas ir yra vienatvė, kuri tampa ir visokiausių problemų šaltiniu. Seminarijoje mums apie tai daug kalbėjo, todėl teoriškai tikrai žinojome, kad kunigystė paženklinta vienatve. Tik susidurti praktiškai – visai kas kita. Man neteko paragauti tikros kunigiškos vienatvės kaime. Bet matau kaimo kunigus ir teoriškai suprantu, kaip ji gali slėgti. Negali juk kas vakarą sėdėti ir vakarieniauti iki išnaktų vis pas kitus parapijiečius, taip bėgdamas nuo vienatvės. Mieste, Rokiškyje, judesio ir veiksmo daug. Be to, mes gyvename trise, jei būna labai liūdna, galime eiti vieni pas kitus į svečius pabendrauti, pasišnekėti. Bet čia tiek daug to veiksmo, kad kartais džiaugiesi grįždamas po vakarinių Mišių, kad pagaliau galėsi pabūti vienas, atsikvėpti.

Antra vertus, vienatvė ženklina ne tik kunigus, tai yra šių dienų žmonijos rykštė. Kiek daug žmonių šiandien yra visiškai vieniši, atsiriboję ir kenčia dėl to. 

– Kur ieškote stiprybės?

Ryšyje su Dievu. Mes tą ryšį visi turime, o pagrindinė priemonė – malda. Bet malda turi sklisti iš širdies.

– Dėkoju už pokalbį.


Dainius Matiukas gimė Kaune 1982 m. vasario 19 d., apie Kunigų seminariją jis mąstė nuo pirmųjų klasių. Vis dėlto 2001-aisiais, baigęs Kauno Jonučių vidurinę mokyklą, Dainius įstojo ne į seminariją, o į Klaipėdos universiteto Gamtos mokslų fakultetą studijuoti rekreacinės veiklos organizavimo. Nebaigė net pirmo kurso – grįžo į Kauną ir ėmė ruoštis stojamiesiems egzaminams į Vilniaus kunigų seminariją. 2002 m. įstojo studijuoti dvasinių mokslų.

Subscribe
Informuoti apie
guest
1 Komentuoti
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Nijole
Nijole
2018 26 rugpjūčio 15:29

Ačiū už nuoširdų pokalbį. Sėkmės kun. Dainiui.

Rekomenduojami video: