– Gimėte turėdamas retą negalią ektrodaktiliją (tai įgimtas plaštakos nesuaugimas – trūksta vidurinių rankų pirštų, o likę šoniniai – suaugę). Kas nors šeimoje piešė, Jus skatino, kai buvote vaikas?
– Mano mamos brolis, dabar jau miręs, nuostabiai piešdavo. Mažas dažnai lankydavausi jo namuose ir pavydėdamas stebėdavausi. Kai dėdė mirė, pabandžiau ir aš. Taigi talentą paveldėjau būtent iš jo, kuris irgi turėjo tokią pat negalią. Pirmieji mano piešiniai buvo vaikiškų filmų herojai. Ir piešiniai ant asfalto.
– Kadangi bendradarbiaujate su mūsų redakcija, mūsų kolektyvas Jus žino, tačiau pernelyg mažai. Papasakokite šiek tiek, kur gyvenate, kas Jūsų šeima, kuo užsiimate be piešimo? O gal iš kūrybos įmanoma šiandien pragyventi?
– Šiuo metu gyvenu ir darbuojuosi Panevėžyje. Turiu širdies draugę, kuri labai palaiko mane kūrybiniame darbe. Auginu 15-os metų sūnų, kuris šiuo metu gyvena kartu su manimi Panevėžyje, turiu ir nuostabią penkerių metų dukrytę, kuri gyvena su savo mama Panemunėlio miestelyje. Ji taip pat turi plaštakų įgimtą anomaliją, bet po truputį ryškėja jos meniniai žingsneliai. O pats mano darbas? Na, jis visą gyvenimą buvo susijęs su menine kūryba – teko dirbti reklamų agentūrose, redakcijose, spaustuvėse maketuotoju, dizaineriu. O šiuo metu dirbu maketuotoju nuostabiame „IOCO Packaging“ spaustuvės kolektyve. Be to, mano pomėgiai yra 3D spausdinimo sritis, kompiuterinis autokadinis modeliavimas.
O mano reali kūryba atgijo visai neseniai – prieš kokius šešerius septynerius metus. Ji nenešė man tiek pelno, kad būtų galima pavadinti pragyvenimo šaltiniu, nors girdėjau nemažai pavyzdžių, kad būtent siekis save parodyti užsienio šalyse yra galimas pelno variantas.
– Kaip gyvenimą pakoregavo įgimta plaštakos liga? Juk piešimui nesutrukdė, o kitokiems norams gyvenime? Žiūrint Jūsų darbus, atrodo, kad nieko nėra neįmanomo. Kaip iš tikro? Ar būna, kad skauda?
– Kartais man pačiam atrodo, kad jei dabar turėčiau visus pirštus, man būtų nebeįmanoma net batą užsirišti… O mano prisitaikymas, na, jis nebuvo labai sunkus. Gal tik tais sovietiniais laikais nenorėjau savęs tiek demonstruoti – tada buvo kitoks požiūris į žmones, turinčius negalią.
– Tai koks gi buvo pirmasis Jūsų kūrinys, kuris kažkaip įsiminė?
– Mano pirmasis piešinukas buvo pradinėse klasėse, kai, paruošęs pamokas, aš tiesiog namų darbą per skubėjimą palikau namie ir mano auklėtoja parašė man dvejetą. Per ilgąją pertrauką, kai jos nebuvo klasėje, nupiešiau savo auklėtojos veidą. Stipriai nepamenu, bet jau tada, kai ji paklausė, kieno darbas, klasiokai mane išdavė (šypsosi – aut. past.). Taip ir prasidėjo mano postūmis į realizmą.
– Per kiek laiko gimsta vienas portretas, ar kankinatės – panašus nepanašus, gavosi nesigavo? Praverkite tas duris, kurios niekam nematomos. Talentingi žmonės jautrūs ir kartais stipriai kritiški sau. Dažnai sunaikinate tai, ką sukūrėte, ir pradedate iš naujo?
– Pamenu, paauglystės metu dar „pasikankindavau“ – ar kiek panašus bus užsakymas. Bet labai greitai įgudau, ir dabar piešimas man jau prilygsta kiaušinienės kepimui (šypsosi – aut. past.). Be abejo, portretui reikia didelės kantrybės. Bet aš ją turiu, piešdamas tiesiog atsijungiu ir nebejaučiu laiko – muzika ausinėse, skamba rokas. Dažnai tai būna „Status Quo“, „ZZ Top“, seno siuvimo (šypsosi – aut. past). Štai tokia mano darbo eiga.
– Viešoje erdvėje matau portretus, o kai ką kita piešiate?
– Tai mano. O ir visą savo gyvenimą piešdavau tik realistinius portretus. Bet paskutiniu metu prijungiau ir karikatūros vizualizaciją. Jau reklamuoju save socialinėje erdvėje ir gaunu užsakymų atvykti į renginius, vestuves ir piešti gyvai renginio dalyvius, įamžinant juos karikatūros apvaizdu.
– Kodėl rinkotės būtent šitokią techniką – darbą pieštukais, kur reikalingas labai didelis kruopštumas?
– Išbandžiau save ir kitaip – ėmiau į rankas teptuką. Piešimas dažais išties labai kitoks, bet man ir tai nesunku. Nors visgi darbas pieštukais – tokia technika man žavi labiausiai. Piešiu dažniausiai iš nuotraukų. Piešti tiesiogiai reikalauja labai daug kantrybės, ne man, o klientui. Išsėdėti kelias valandas vienoje vietoje ir išlaikyti žvilgsnį nėra lengva. Piešiniuose visada siekiu tiksliai perteikti žmogaus emocijas ir bruožus, todėl piešti iš nuotraukų man labiau tinka.
– Kur paprastai keliauja Jūsų kurti darbai? Visa tai užsakymai ar kartais kuriate savo malonumui?
– Savo malonumui kaip ir laiko neturiu, nes mano širdyje tiek permainų, tiek darbo abipusis tempas. O mano kūryba apkeliavusi visą Lietuvą, puošia klientų interjerus.
– Koks buvo pirmasis užsakymas ir kaip į jį reagavote?
– Dėl pirmo užsakymo, na, sakykime, tai man nebuvo netikėta. Aišku, buvo įdomu, kas toliau, kaip apskries žinia apie mano sugebėjimus, nes tuo metu kompiuterizacijos era buvo tik įsibėgėjimo stadijos, net įprasto „google“ varianto nebuvo.
– Būna nesėkmių, matyt, kaip ir visiems? Gal kažkas atsisakė portreto, prašė perpiešti, pyko? Ir koks didžiausias komplimentas, kokį teko girdėti?
– Taip, per kūrybinį procesą kartą klientas buvo labai nesukalbamas. Galų gale jis net sudvejojo, ar portretas jam apskritai reikalingas. Bet tai manęs nenuvylė. Na, pasitaiko visokio plauko klientų. Todėl dabar visad imu avansą.
– Esate piešęs ir žinomų žmonių? Kas tai buvo?
– Asmeninių užsakymų iš žymių žmonių nesu gavęs. Galbūt todėl, kad tik neseniai save pradėjau viešinti socialiniuose tinkluose. Bet esu gavęs karikatūrinio pobūdžio užsakymų atspindėti mūsų politikus. Nenoriu įvardyti, kas tai užsakė, bet aš ant popieriaus nupiešiau Verygos ir Skvernelio karštąjį bučinį. Panašiai kaip žinomas gatvės piešinys – karštasis Putino ir Trampo prancūziškas piešinys.
– Ačiū už pokalbį
