Nidoje save prieš tris dešimtmečius atradusi juodupietė Aušra Feser sako, jog geresnės vietos gyvent ir dirbt pasaulyje nėra. A. Minkevičienės nuotr.

Iš Juodupės – per Juodkrantę

Aušra Feser (buvusi Matiukaitė) gimtojoje Juodupėje labai reta viešnia. Jos gyvenimo kelias dabar driekiasi per Juodkrantę į Neringą, Nidą, Klaipėdą. Po studijų darbo užduočių į Nidą atvažiavus ankstyvą 1986 m. pavasarį, kai dalis marių dar sukaustytų ledo, pamatytas vaizdas jai tarsi žaibas trenkė per smegenis. „Apledėjusi jūros pakrantė, sniego „plėmais“ apklotos kopos, kaip išdegusioje ganykloje marga karvė, galingos bangos ir varvekliai – tobuliausios skulptūros. Pajutau, čia ta vieta, kurioje turiu gyventi. Stebuklingas vaizdas užbūrė. Vaikystėje kelis kartus buvau Nidoje su tėvais vasarą. Bet vasarą ir žiemą Nida visiškai skirtinga. Grįžau į Lietuvos mokslų akademiją, kur turėjau trejus metus dirbti pagal paskyrimą, ir ašaromis išsiprašiau, kad mane, atidirbusią pora metų, išleistų į Nidą. Sau pasakiau – dirbsiu bet ką, bet tikrai gyvensiu Nidoje. Išleido…“ – pasakojo „atrastos Nidos“ prisiminimus Aušra.

Pasimaišė protas?

Toks jaunylės dukros sprendimas tėvų nenudžiugino. Sakė, gal protas pasimaišė, kad, gyvenimą Vilniuje kurti pradėjusi, gerą darbą ir karjeros perspektyvų turinti, buto laukianti, dukra, kuriai ant kulnų – aspirantūra, trenksis į pasaulio kraštą. Dar sakė, kad ten, vėjų taršomame miestelyje, ji ne tik neturės darbo pagal profesiją, bet ir neištekės, tad viskas pasibaigs liūdnai…

Gyvenimas Nidoje prasidėjo proziškai: darbas viename viešbučių, vėliau sekretorės pareigos kultūros centre. Nuo jų Nidos gyvenimas ir pasigavo: vokiečių kalbą gerai mokėjusi Aušra gilinosi į Mažosios Lietuvos kultūrą, tradicijas ir istoriją. „Tada nebuvo nė minties apie Mažąją Lietuvą, čia buvo tik Klaipėdos kraštas. Daug teko nuveikti dėl Mažosios Lietuvos statuso ir jos identiteto“, – prisiminė nueitus nelengvus kelius Aušra.

Kraujyje įaugusi etnografija, žemas, sodrus balso tembras ir puiki iškalba bei sceninė laikysena buvo puikiausias ginklas svetimame krašte – Aušrai Nidoje atsivėrė visos durys: kultūros renginiai, folkloro vakarai, garsūs festivaliai („Tek saulužė ant maračių“, „Stintapukis“, Užgavėnės ir kt.) leido atsiskleisti balsingos Aušros talentui. Prieš pirmąsias Užgavėnes ji svarstė: aukštaičiai turi Gavėną, žemaičiai – Morę, o Mažoji Lietuva ką degina? Teko daug gilintis į šio krašto istoriją.

„Iš pradžių vietiniai nelabai draugiškai žiūrėjo. Kas ji tokia, ko čia atsibastė ir ką veiks?.. Į Nidą atvažiavau su tuo metu labai madingu paltu, pasiūdintu prieš du mėnesius, su lapės apykakle. Lapės kailis būtinai turėjo būti su galva ir akimis. Tėtis kailį gavo iš medžiotojų. Išėjau į gatvę ir supratau – absoliučiai prašoviau… Pasiskolinau pinigų ir krautuvėj nusipirkau paprastą „fufaiką“. Lapę renginių kaukėms panaudojo“, – iš pirmų patirčių juokėsi Aušra.

(Daugiau – šeštadienio „Gimtajame…“)

Prie Dirdų

1
Rašyti komentarą

avatar
1 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Laura Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Laura
Laura

Labai šiltas ir malonus žmogus, mylintis savo darbą.