blank
Asmeninio archyvo nuotr.

Vestuvės – „per abu gryčios galusׅ“

Kavoliškyje gyvenantys Kazimieras ir Domna Krisiūnai savo vestuves atšoko prieš penkias dešimtis metų.

Nuotakai tuomet buvo 23, jaunikiui – 25 metai. Kazimieras jas prisimena šypsodamasis ir sako, kad tuomet jo mama padaugino prikviesti svečių. Tačiau namiškiai greitai rado išeitį – tuos, kurie netilpo prie stalų gryčioje ir kamaroje, susodino prie kieme pastatyto stalo. Kiek tų svečių susirinko į Kazimiero tėvų namus Daupelių kaime, netoli Pandėlio, tuomet niekas neskaičiavo. Senokai dingusi ir tėviškės sodyba. Ją nupūtė sovietmečio melioracijos vėjai.

Vestuvėse grojo samdyti muzikantai. Laikas ištrynė iš atminties, iš kokio miesto jie atvažiavo. „Gal iš Panevėžio?“ – svarsto Kazimieras.

Suvedė muzika ir šokiai

Pažįstantys vyrą tikrai nesuabejos, jog muzikantai turėjo pasitaikyti labai šaunūs. Kitaip negalėjo nutikti, nes pats jaunikis buvo susijęs su muzika – dalyvavo ansamblyje ir grodavo šokiuose. Dabar su nostalgija prisimena Gerkonių kaimo (Pandėlio sen.) kultūros namuose gyvavusį ansamblį: „Buvome garsūs tais laikais. Petras Mišenis – būgnai, Jonas Sadauskas – kontrabosas, Kelečius, mano brolis Juozas… Visi jau mirę.“ Kazimieras apie brolį Juozą Krisiūną ir jo vadovaujamą visame rajone garsų pučiamųjų orkestrą (tuomet tai buvo Rokiškio mašinų gamyklos orkestras) užsimins dar ne kartą, juk šeimoje augo tik jiedu.

Kolektyvas neapsiribojo vien kaimo šokiais, buvo kviečiamas muzikuoti ir į Rokiškį. Būtent Rokiškyje susikirto Domnos ir Kazimiero keliai. Jie susipažino šokiuose. Ne bet kur, o Rokiškio dvare, kuriame tuomet veikė kultūros namai.

Dažnai tik žiūrėdavo, kaip šokdina kiti

Muzikanto tokia dalia – jam tenka groti ir žiūrėti, kaip paneles šokdina kiti kavalieriai. Pašnekovas juokaudamas prisipažįsta – per tą muzikavimą net šokti gerai neišmoko, kojoms nepakluso nei valsas, nei polka, tik „bambatrynis“. Ir apskritai valsas buvęs ne madoje… Tai išgirdusi, Domna kaip kirviu nukerta – buvęs madoje, visi labai mėgdavę šokti. Abu nusikvatoja dėl to, kad nuomonės išsiskyrė.

Tačiau neišsiskyrė bendri keliai. Kadangi Rokiškyje civilinės metrikacijos skyrius buvo dvare, taigi kaip susipažino, taip ir susituokė dvare.

Kada saulei šalta?

Sukūrę šeimą, apie penkerius metus gyveno ankštuose siuvimo fabriko „Lelija“ bendrabučio kambarėliuose. Tik vėliau gavo dviejų, paskui net keturių kambarių butus. Prie daugiau nei dvidešimt metų įsigijo erdvų namą Kavoliškyje. „Pirkome skolon. Jis nebuvo baigtas statyti, todėl daug darbo įdėjom“, – pasakoja Domna.

Vyras linksmai pasakoja, jog žmonos silpnybė – tapetuoti kambarius: „Tam jinai turi skonį.“ „Ir patraukti į naują vietą vieną kitą baldą“, – pratęsia moteris. Iš tiesų kambarių sienos išklijuotos įmantrių spalvų ir raštų tapetais. Nuobodulio čia nerasi – viename kambaryje gali būti suderinta keletas raštų, atspalvių. Anot Kazimiero, kartą, vos grįžusi iš gydymo įstaigos, puolė rūpintis naujais tapetais, mat pamatė gražesnių. Žinoma, darbą atliko meistrai, tačiau spalvas, raštus rinkosi jinai. „Pamatau, patinka – ir reikia. Užėjo mintis, kad virtuvėje reikia pilkos spalvos – taip ir padarėme. Kai įeinu į baltą namą, tai atrodo, kad „ir saulei kartais šalta“, – energingai pasakoja Domna.

Grožis nesvetimas ir Kazimierui. Kalbai pasisukus apie statybas ir aplinkos tvarkymą, jis prasitaria, kad sodybas su išpuoselėta aplinka vadina rojumi žemėje.

Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“

blank
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments