Aldona Apalionija Starkuvienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Mamytės palikimas

A. Starkuvienė pasakojo, kad audimo staklės jai atiteko iš mamytės Onos. Jos Smetonos laikų. Tokiomis gali išausti tik iki metro pločio audeklą, jei nori platesnio, reikia austi du gabalus ir susiūti. „Maža būdama staklėmis susidomėjau, tuomet dar sunkiai pakojas pasiekdavau. Audžiau ilgus metus. Nebūdavo juk tuomet nei siūlų, nei audinių pirkti“, – pasakojo Aldona.

Jos mama audeklus, drobes ausdavo ir dukrą to išmokė. „Tačiau mamytė raštuotų nemokėjo, o man raštai labai rūpėjo. Mūsų kaimynė margintus audinius ausdavo, bet ji nepamokė, kiek beprašiau. Tai aš, būdavo, nužiūriu, kai ji į laukus dirbti išeina, nubėgu iki jos namų, įsėdu į staklės su audeklu, pieštuku greit susirašau raštą – pagal nytis, kur perverta, prie kurios pakojos pritvirtinta. Ir lekiu namo išbandyti“, – apie gudrybes pasakojo audėja.

Audimo pradžiamokslis

A. Starkuvienė ausdavo iš vilnos, lino, iš vilnonių siūlų yra nuaudusi audeklus paltams siūti. „Siūlų gaudavome iš Juodupės fabriko arba iš Panevėžio. Dažydavome patys, vietoje“, – pasakojo Aldona, kilnodama savo rankomis išaustas užuolaidas, marškas, rankšluosčius, servetas. „Čia aštuoni dimai. Tai toks raštas – audeklas per aštuonias nytis, – paaiškina ir rodo sąsiuvinį su kryželiais, lelijomis… – Viskas surašyta – dimų vėrimas per aštuonias nytis ir perrišimas penkiom pakojom. Kai didesnis raštas, tai veriant į stakles reikia turėti susirašius arba nors rankšluostį kaip pavyzdį, nes „ant pomėties“ nesuversi. „Šaškelėmis“ austi ir iš galvos pavyksta“.

Aldona pasakojo, kad darbui reikia dviejų šaudyklių: vieną šauni pagrindui, kita formuoji raštą. Šeivas prisitrini siūlų, balanas perkiši tarp audeklo gijų, kad nesusiburtų. Skietu žiotis padarai. „Užmesti audeklą – varganas darbas, ypač per skieto tarpelius prakaišioti siūlus. Norint surinkti audeklą reikia labai stiprių nervų“, – šypsojosi pašnekovė.

Stakles visuomet statydavo prie lango, nes audžiant labai svarbu dienos šviesa. Kiek laiko reikia, pavyzdžiui, rankšluosčiui, staltiesei išausti? „Serveto, būdavo, išaudžiu keturis metrus perdien. Kai gerai eina, medvilnė gera, nenutrūksta, sparčiai ausdavau“, – pasakojo Aldona.

Mieliausias jai ką tik išaustas darbas, „kol naujas“.

Draugiška kaimynystė ir senoji mada

„Ne visos kaimynės turėjo stakles, tai pas mane ateidavo, sau takus nusiausdavo. Anksčiau Kamajėliuose gyveno 11 kiemų, o liko tik trys. Labai draugavau su Antanina Kaupiene iš Kamajų. Kai ji įsigijo aparatines stakles, aš jai raštą užmesdavau, o ji išausdavo man platų vienapalą audinį“, – prisiminė Aldona.

Kas tos „aparatinės staklės“? „Automatinės, kai nebe žmogus audžia. Aparatas renka raštą. Matote, kokie langeliai nedidukai. Kai audi rankomis, langelis gaunasi didelis, grubus, o čia mažutis, sutankintas“, – aiškina Aldonos anūkas Mantas Starkus, matyti, nusimanantis apie močiutės amatą.

Aldona papildo: „Mano paprastomis staklėmis tokio rašto neišausi. Pas Antaniną aš daug audinių prisiausdavau. Ir savų „nebečėdijau“ – išdovanodavau įvairiomis progomis. Ir Kaupienė man daug priaudė, visiems vaikams pagaminau prisiminimui po komplektą. Anksčiau mada būdavo ant sofos, fotelių tiesti. O dabar niekam nebereikia. Turim dvejas austas užuolaidas, tai nereikia – nuėmė ir pirktines pakabino“, – dėstė audėja.

Atnešė armonikoj

Gimtieji Aldonos namai – gatviniame Špokiškio kaime su 11 sodybų. Jos tėtis buvo muzikantas. „Kai mama mane gimdė, jis gretimame kaime grojo vestuvėse. Paskui visi ir juokdavosi, kad „Aldoną tėvas armonikoj atnešė iš Urbono vestuvių, iš Radžionių“. Kaime buvau jauniausia, kai vyresni kur nors susirinkdavo, aš juos susirasdavau, o šie pokštaudavo, kad „Girgždžio piemenė su „andaroku“ šokinėjo per galvas“, – šmaikštavo senoji audėja.

Bažnyčion ir parodon

Aldonos gyvenimas nebuvo lengvas. Dirbo kolūkyje, kiaules liuobė, karves melžė, lauko darbininkė buvo. Probėgšmiais ausdavo. „Kamajų bažnyčiai – takus per visą ilgį nuaudžiau. Vieną mano maršką išvežė Vilniun į parodą. Daug visko per šituos metus padaryta. Buvau ne tinginė ir labai stipri“, – prisiminė pašnekovė.

Ji – ir gabi šeimininkė. Kolūkio ataskaitiniam susirinkimui jos vis prašydavo pagaminti proginių sūrių iš 2–3 bidonų pieno. Iš tokio kiekio 5–7 kg sūris išeidavo.

„Kiek kartų mama bandė tokį pat pagaminti, nepavykdavo“, – sakė anūkas Mantas.

Laidotuvių papročiai

„Žmogaus gyvenimas sunkiai surėdytas. Turėjau dvi dukteris ir sūnų… Iš viso septynis artimuosius palaidojau“, – susigraudino močiutė ir iškart pasidžiaugė, kad anūkai Mantas ir Tadas ją myli ir rūpinasi.

Aldona turi nuaudusi visą komplektą šarvojimui skirtų audinių. „Esu paskaičiavusi – 18 žmonių, mano papuoštų, palaidojo. Juk visas kaimas išmirė. Kai namuose šarvodavo, viską reikėdavo uždengti: sienas, langus, suolus… Austinį kryžių galvūgalyje kabindavo“, – senus papročius pasakojo senutė.

„Juostos karstui į duobę nuleisti iš medvilnės, pakraščiams naudojau kaproną, kad būtų tvirtos. Dar turiu maršką ant karsto tiesti. Šita jau man. Man nėra baisiau, kaip grumstų dunksėjimas į karsto dangtį“, – susimąsto Aldona.

„Pas močiutę vis dar atvažiuoja tie, kurie savo artimuosius namie šarvoja, nes žino, kad čia visą komplektą gaus“, – pasakojo anūkas Tadas.

Anūkų darbą tekdavo „atausti“

Kai anūkai maži buvo, Aldona juos mokė austi: „Aš prakišu šaudyklę, o jie padeda pamint pakojas ir primušti audinį. Berniukai jėgos turėdavo, stipriai, bet nelabai tvarkingai primušdavo, tai daug vargo būdavo, kol „atausdavau“ atgal jų „darbą“.

„Vaikystėje vos močiutė nueidavo kitų darbų dirbti, mes įlįsdavome į jos kambarį,  įsėsdavome į stakles ir priausdavome“, – senas išdaigas prisiminė Mantas ir Tadas.

„Ilgas mano gyvenimas, daug pokyčių teko pamatyti – nuo balanos iki planšečių. Kartais nebesuprantu, kas ir kaip. Dar ir dabar negaliu sėdėti be darbo – per dieną numezgu porą kojinių, jas išdovanoju artimiesiems. Mieste jiems patinka mūvėti. Trisdešimt penkias poras numezgiau“, – Aldona džiaugiasi dar galinti dirbti.

Jau netrukus Tautodailės galerijoje smalsuoliai galės apžiūrėti Aldonos stakles, o ateityje ir pabandyti jomis austi. Dovaną priėmusi B. Dapkienė už ją labai dėkinga A. Starkuvienei ir žada jos turtą saugoti, pasimokyti austi, o vėliau ir kitus pamokyti.

Aurika AURYLĖ

Užs. 309

 

Prie Dirdų

1
Rašyti komentarą

avatar
1 Comment threads
0 Thread replies
1 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Gera skaityti Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Gera skaityti
Gera skaityti

Labai įdomu! Ačiū Aurikai, kad tokius nepaprastus žmones brangina.