blank
Žydrūnė ir Saulius Jasinevičiai – mieliausioje sodybos vietoje. V. Bičiūnaitės nuotr.

Neskirsto į „tavo“ ir „mano“

Pravažiuodamas pro Žydrūnės ir Sauliaus Jasinevičių  sodybą Misiūniškio kaime, šalia Rokiškio, gali apsigauti. Jeigu ne saulėje blizgantys grūdų bokštai ir iš tolėliau matomi didžiuliai fermų pastatai, žiūrėdamas nuo kelio pamanytum, kad tai kaimo turizmo sodyba su galingais ąžuolais, medžio skulptūromis, tvenkiniu. Anot šeimininkų, įsukę į kiemą, svečiai nebuvėliai suabejoja, kuris pastatas yra pieno perdirbimo cechas, o kuris – gyvenamasis namas. Tai nereiškia, kad svečiai nenuovokūs. Juos tikriausiai suklaidina išpuoselėta aplinka, net palei ūkinio pastato sieną auginamos gėlės. Sodybą puošia medžio skulptorių Vidmanto Zakarkos iš Panemunėlio ir Edvardo Tito iš Miežiškių (Panevėžio r.) darbai. „Mums į kaimo turizmo sodybas važiuoti nebereikia, čia viskas yra“, – šypsosi Žydrūnė.

Iš tiesų visoje namų bei ūkio teritorijoje vyrauja tvarka, kokią ne visur pamatysi. Matyt, ne veltui rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėja Jolanta Jasiūnienė paklausta, kur stipriausia Jasinevičių ūkio pusė, net nesvarsčiusi pirmiausia paminėjo estetiką. Rajono konkurse „Pažangiausi metų ūkiai – 2021“ kategorijoje „Dirbantys iki 100 ha“ Žydrūnės Jasinevičienės ūkis pripažintas I vietos laimėtoju.

Tačiau vien apie Žydrūnę kalbėti nepavyksta, mat pirmiausia ūkį įkūrė Sauliaus mama. Jį perėmę, tęsia ūkininkavimo tradicijas. „Pas mus su vyru nėra tokios sąvokos – čia mano, o čia – tavo. Jo ir mano ūkiai bendri, bendrai generuojame idėjas“, – sako Žydrūnė. Aiškumo įneša Saulius: „Ji rūpinasi mėsiniais galvijais, pieno produktų rinkodara, bendrauja su klientais. Augina apie 10 ha grūdinių kultūrų, apie 10 ha silosavimui skirtų kukurūzų…“ Saulius rūpinasi pienininkyste ir pieno produktų perdirbimu, o žmonai jos ūkyje, kaip pats juokauja, tik padeda.

Bendrai Jasinevičių ūkyje auginama daugiau kaip 600 galvijų. Iš jų apie 240 sudaro melžiamos karvės. Visa kita – mėsiniai ir pieniniai buliai, prieauglis.

Maksimumas pasiektas, plėstis neketina

Kas gaminama pieno perdirbimo ceche? „Visi pagrindiniai pieno produktai, išskyrus fermentinius sūrius. Tai varškė, grietinė, varškės sūriai su priedais, jogurtai, rūgpienis, pienas…“ – vardina ūkininkė. Jų galima įsigyti visoje Lietuvoje, kadangi platinami per vieną stambiausių prekybos centrų. Ūkininkai nesiblaško ir nebeieško naujų pardavimo formų. „Dažniausiai mūsų ieško, ne mes jų“, – sako Žydrūnė.

Nors paklausa yra, tačiau pieno cecho plėsti neketina, pakanka tokių pajėgumų, kokie yra, kitaip fiziškai negalėtų visko aprėpti. Plečiant gamybą, būtų keliamos papildomos sąlygos cechui ir atsirastų kitų reikalavimų perdirbimui. „Kaip ūkininkai, pasiekėme maksimumą ir nebeketiname plėstis“, – tokią ateitį nusimatė Jasinevičiai.

Jie didžiuojasi, jog ceche dirba jauni, iki 30 metų žmonės. „Jų mamos – mano amžiaus. Apskritai patys vyriausi ūkio darbuotojai yra Sauliaus metų“, – nustebina šeimininkė.

Ar pieno produktų paklausos nesumažino pakilusios kainos ir pandemija? Pasirodo, pandemija pirkimo tempų tikrai nesulėtino, o kainas, nori ar nenori, tenka kelti. Kiekvieną savaitę Žydrūnė gauna laiškų, informuojančių, jog kyla pakuočių, lipdukų ar plovimo medžiagų kainos – sudedamosios galutinio produkto dalys. Brangsta ir žaliava – pienas. Todėl ir galutinių produktų kainos kyla.

Geriausiai pailsėjo… susirgę

Kalbantis su ūkininkais, parūpsta sužinoti, kiek teisinga nuomonė, jog pienininkai būna „pririšti“ prie gyvulių ir jiems netenka ilgėliau paatostogauti? Galbūt gerai sustyguotame ūkyje, turint pakankamai samdomų darbuotojų, ištrūkti iš namų paprasčiau?

Pasak Žydrūnės, nėra taip, kad atėjus savaitgaliui ištiesi kojas ir guli. Kadangi gyvenamasis namas stovi šalia visų ūkinių pastatų, tenka prisitaikyti, mat darbuotojai išvažiuoja tik apie 21 val., tik tuomet kiemas lieka tuščias. Savo malonumui išvažiuoja, kai pasibaigia didysis darbų sezonas, dažniausiai ankstyvą pavasarį. Ir tai neilgam – 3–4 dienoms. „Ilgam negaliu palikti, nes cechas – mano atsakomybė. Per darbymetį reikia padaryti elementarius dalykus: pagaminti valgį, tvarkytis šiltnamyje… Kai prasideda šienapjūtė, javapjūtė, Saulius išeina į laukus. Didžiausias poilsis buvo, kai susirgome COVID. Tada užsidarėme, gulėjome kojas ištiesę ir žiūrėjome visus filmus“, – pasakoja Žydrūnė. „Ačiū dievui, kad ne sezono metu, – pastebi Saulius. – O šiaip daugiausia poilsio per lietų. Vasarą dienos darbai baigiami apie 22 val. Visada turi ką veikti ir dar privalai prisitaikyti prie orų.“ Beje, šeimoje stropiausiai orų prognozes stebi Saulius.

Tačiau ir tas išvažiavimas 3–4 dienoms kelia įtampą, neleidžia visiškai atsipalaiduoti. Nors darbuotojai patikimi, tačiau ūkis neapsaugotas nuo netikėtumų, jei trūktų vandens vamzdis, dingtų elektra ar pan.

„Mes įpratę dirbti“, – sako  Žydrūnė.

Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“

trecias brolis
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments

Rekomenduojami video: