blank
Roberto ir Nijolės Butėnų augalininkystės ūkis pristatytas respublikiniam 2022 m. konkursui „Metų ūkis“. Asmeninio archyvo nuotr.

Augalininkystę pasirinko dėl keleto priežasčių

Kaip kilo mintis imtis ūkininkavimo? „Žemės ūkis įaugęs į kraują nuo vaikystės. Kai buvau mažas ir matydavau iš laukų parvažiuojančius kombainus, net silpna pasidarydavo – taip gražu atrodydavo…“ – su šypsena prisimena Robertas Butėnas.

Tačiau vienas dalykas yra pasigrožėti kombainais, o visai kitas – ūkininkauti ir iš to pragyventi. Dabartiniam Roberto ūkiui pradžią davė jo tėvai Irena ir Stasys. Iširus žemės ūkio bendrovėms, jie laikė pulką melžiamų karvių, o sūnus tik padėdavo. Išėję į pensiją, po kurio laiko jiedu persikėlė gyventi į Pandėlį. Tuomet Raikėnų kaimo vienkiemyje esantį ūkį perėmė Robertas, nes buvo žemės, technikos. Tačiau gyvulininkystės nesiėmė ir pradėjo auginti javus. Kodėl? Nulėmė keletas aplinkybių: neaukštos pieno supirkimo kainos bei tai, kad ūkyje darbuojasi vienas ir turi pastovų darbą Pandėlio ugniagesių komandoje.

Abu užsiėmimus spėja suderinti, nes ūkis nedidelis, bet, kaip pats sako, kartais suima nervas, kada budėdamas mato, jog oras puikus, tinkamas javų pasėlių purškimams, o jau rytdienai pranešama lietaus.

Išsamiau skaitykite  „Gimtajame…“

saukstasakute
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: