Mindžikavo, kol gavo spyrį: „Baik maivytis“
Ūkininkauti Andrius pradėjo apie 1997-uosius. Iš tėvų buvo paveldėjęs 20 ha. Darbuose pagelbėdavo uošvis Motiejus, Andrius naudodavosi jo traktoriumi „Belarus“. Žvelgdamas atgal, ūkininkavimo pradžią jis vadina juokinga – pirmas pasėlis buvo 4 ha rugių laukas, kurį nukūlus paaiškėjo, kad skalsių beveik tiek pat, kiek grūdų, taigi supirkėjai vos ne vos priėmė derlių.
Kitų hektarų ieškojo pats. Prieš porą dešimtmečių prisirinkti dirbamos žemės nebuvo keblu, tad ūkio plėtimasis klostėsi standartiškai. „Iširus kolūkiams, buvo laisvos žemės. Važiuoju, pamatau dirvonuojančią, ieškau savininko ir klausiu, ar galiu ją dirbti. Taip po truputį susidėliojau. Didėjant plotams, 2004 m. „Belarus“ tapo nebenašus, todėl sekė pirmoji parama jaunam ūkininkui ir suomiškas traktorius. O didžiausią spyrį davė Žemės ūkio konsultavimo tarnybos Rokiškio biuro specialistė Birutė Spundzevičienė pasakiusi: „Baltrūnai, baik maivytis, imk paramas ir varyk į priekį!“ Tuo metu labai mindžikavau vietoje, stigo motyvacijos. Po to sekė parama kitam traktoriui ir grūdų džiovyklos statybai. Vėliau tai, ko reikėjo, įsigijau už savas lėšas, nes europinė parama pakrypo į gyvulininkų pusę“, – pasakoja Andrius ir tuo džiaugiasi. Jo nuomone, gerai, kad parama nukreipta gyvulininkams, nes „baigiam pakeisti visą kraštovaizdį išardami pievas“.
Susidėliojo prioritetus
Kadangi ūkininkavimo pradžioje žemės turėjo nedaug, papildomai buvo įsidarbinęs ugniagesiu. Tačiau šis darbas ilgainiui sukėlė problemų. „Susidarė juokinga situacija: tris dienas lyja, ketvirtą, kai reikia purkšti pasėlius, šviečia saulė, o man reikia budėti gaisrinėje. Kaip užkeikta“, – prisimena Andrius. Todėl turėdamas 120 ha atsisakė ugniagesio pareigų ir atsidėjo vien ūkiui.
Šiandien vietoje 4 ha turi 220 ha. Iš jų kelias dešimtis nuomojasi. Sėjami žieminiai ir vasariniai kviečiai, 25 proc. paliekama ankštinėms kultūroms. Dėl sėklos pasisėja baltųjų garstyčių, kurios reikalingos kaip žalioji trąša. Kiti plotai skirti sėjomainai, o pernai keletą hektarų užsėjo medingais augalais, skirtais krikšto sūnaus bitėms.
Apskritai per tą laiką teko įsigyti nemažai žemės. Tai stabdė investicijas, todėl ilgai neturėjo garažo ir rimtesnės technikos. „Žemės reikėjo ne „kad noriu, o kad reikia“, nes mums, ūkininkams, žemė (labai negražu sakyti) yra tarsi darbo įrankis“, – reziumavo Andrius.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
