Tėvų dovana
Kaip ir su daugeliu ūkininkų, pokalbį su Rūta pradedu nuo tradicinio klausimo apie ūkininkavimo pradžią, nes tam vien išmanymo nepakanka, po kojomis reikia turėti bent menkiausią materialinį pagrindą. „Didžiausią žemės plotų procentą padovanojo tėvai. Tai jų įdirbis, jų dovana. O paskui pirkome iš žmonių, iš kurių nuomojomės žemę“, – pasakoja ūkininkė.
Dabar nuosavų plotų turi apie 220 ha ir dar apie 100 ha nuomojasi. Juose augina tradicines grūdines kultūras ir daugiametes sėklines žoles.
Pažiūrėjo, kur perspektyviau
Rūta – vietinė, duokiškietė. Augo žemdirbių šeimoje. Baigusi mokyklą, pasirinko studijuoti agronomiją tuometiniame Aleksandro Stulginskio universitete. Šis sprendimas nebuvo spontaniškas. „Svarsčiau, ką rinktis: ar lietuvių filologiją, ar agronomiją“, – prisimena moteris. Visgi nusprendė mokytis agronomijos, mat nusvėrė dvi priežastys: Rūta šią profesiją laiko tarsi įgimta, nes nuo mažens su tėčiu sukosi po laukus, be to, agronomijoje matė didesnių perspektyvų.
2013 m. ji baigė studijas ir ėmėsi to, ką planavo, – į kaimą grįžo gyventi ir dirbti pagal specialybę. Ūkininkauti su vyru pradėjo 2014 m. Beje, jis miestietis, kaunietis. Rūta tvarkė ūkio reikalus ir tuo pat metu dirbo Valstybinėje augalininkystės tarnyboje prie Žemės ūkio ministerijos Utenos skyriuje vyriausiąja agronome.
Tačiau vėliau pats gyvenimas viską sudėliojo į savas vietas. „Gimė pirmas, antras vaikutis. Žiūriu, veiklos ir ūkyje sočiai, todėl dabar dirbu tik jame. Daugiausiai su dokumentais, bet prireikia ir laukuose. Ypač anksčiau. Vairuoju techniką. Veždavau grūdus į Rokiškio, Anykščių grūdų elevatorius. Dažniausiai laukuose darbuojasi vyras“, – sako Rūta ir priduria, kad ūkininkams daugėja darbo kompiuteriu ir internetu. Tarkime, anksčiau pakakdavo užpildyti trąšų naudojimo žurnalus, dabar reikia ir sėjomainos. Jai nesunku orientuotis ir tvarkytis, tačiau, jos manymu, mokslų nebaigusiam būtų kebliau, tektų samdyti darbuotoją.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“