Romualdas Petronaitis pataria rinktis Lietuvos medelynuose užaugintus augalus. A. Minkevičienės nuotr.
bangenis

Nors ir gerai sugyvename su kaimynais, kartais įsinorime privatumo. Tam nebūtina statytis tvorą, ją puikiai atstoja gyvatvorė. Kaip tinkamai ją pasodinti ir rūpintis? Ką daryti, kad neskurstų sodybas, tvenkinius turintys puošti medeliai? Apie tai kalbėjomės su Romualdu Petronaičiu, buvusiu VĮ Rokiškio miškų urėdijos medelyno vadovu, šioje sistemoje išdirbusiu daugiau nei 25 metus.
Tujos – populiarios ir nelepios

Tujas gyvatvorei galima rinktis pagal poreikį, grožį ir kišenę. Jos būna dviejų grupių: užaugančios iki 1,5–2 m aukščio ir žemesnės, vidutinio aukščio (dabar jų yra išvesta įvairių formų, pavyzdžiui, „Brabant“, auksaspalvės ir kt.). Augalai sodinami tankiai, kas 30–40 cm, todėl patartina juos dėlioti ne į duobutes, bet į ištisą griovelį, kurio gylis apie 35 cm, o plotis – per kastuvą. Jei duobutėse žemė prasta (smėlis, žvyras, molis), ją reikėtų pakeisti arba sumaišyti su geresne žeme. Nevertėtų rinktis didelių tujų, nes jas kebliau transportuoti, pasodinti, jos sunkiau prigyja, brangiau kainuoja. Rekomenduojama sodinti 40–70 cm aukščio medelius. Lietuvoje jie atsieina nuo 3 iki 4 Eur. Žinoma, pozicijų neužleidžia koloninės tujos. Jų rūšių yra labai daug, bet pati populiariausia – paprastoji koloninė tuja. Jos skirtos aukštesnėms gyvatvorėms, gali užaugti iki 4 ir daugiau metrų. Šie medeliai sodinami rečiau – nuo 50 cm iki 1,2 m – atsižvelgiant į tai, ko norime: ar aklinos gyvatvorės, ar tankios kolonos. Sodinant šias tujas, pavyzdžiui, kas 80 cm, geriau kasti duobes. Jų skersmuo priklauso nuo šaknų dydžio, reikia, kad duobė būtų bent 20 cm didesnė už tujos šaknų skersmenį. Populiarėja gyvatvorinių tujų smaragdo forma. Ji pranašesnė tuo, kad mažiau „šiukšlina“ – neišaugina kankorėžiukų. Pavasarį pasodintų tujų pirmaisiais metais tręšti nebūtina. Antraisiais jos įsigali, pradeda sparčiau augti. Patartina vieną šaukštą kompleksinių trąšų ištirpinti laistytuve vandens. Labiausiai jos mėgsta būti laistomos vakare. Kaip ir kiek lieti, priklauso nuo gamtos sąlygų ir dirvožemio, tačiau sodinant būtina gausiai prilieti ir užspausti, užmindžioti, kad tarp augalo šaknų ir dirvožemio neliktų oro tarpų. Jei gyvatvorinės tujos sodinamos mažais atstumais, reikia kasti ištisą griovelį, ne duobutes, tada šaknys gerai prisispaus, bus patogu palaistyti. Visais atvejai reikia sodinti taip, kad augalo šaknys atsidurtų kiek žemiau, kad aplink stiebą nesusidarytų kauburys žemių. Tinka naudoti augalams įsišaknyti skirtas priemones. Kai sodinamas didelis augalų kiekis, geriau ir patogiau naudoti agroželę, kuri saugo šaknis nuo džiūvimo ir pagerina jų prigijimą. Vežant augalus į sodinimo vietą svarbu nenupurtyti nuo šaknų žemių, augalus sudėti į polietileninius maišus. Geriau iš karto pasiruošti sodinimo duobes, kad augalai nebūtų palikti saulėje plikomis šaknimis. Pasodinti apdžiūvusiomis šaknimis, jie neprigis arba augs lėčiau, o visi norime greito rezultato. Vietoje trąšų galime griovelio dugne sudėti apverstą velėną, tuo labiau kad palei gyvatvorę žmonės dažnai palieka liniją mulčui – bus patogiau šienauti. Ar pirmaisiais metais reikia tujas pritrumpinti? „Nebent norite suvienodinti jų viršūnėles. Jos pradedamos karpyti antraisiais metais“, – pataria R. Petronaitis. Gudobelių ir kaulenių gyvatvorės „išeina iš mados“, nes joms reikia daugiau priežiūros, jos kerojasi, per vasarą 2–3 kartus tenka prikirpti jų viršūnes.

Plačiau skaitykite antradienio  „Gimtajame…“

Rašyti komentarą

Komentarų nėra

Informuoti apie
avatar
wpDiscuz