– Netoli pasienio su Latvija, šalia Suvainiškio, Taručių kaime, vaizdingoje vietoje įkurta Jūsų kaimo turizmo sodyba sulaukia ir pravažiuojančiųjų, ir lankytojų dėmesio. Joje apsistojus, įmanoma patirti tai, ką duoda pati gamta. Žinoma, tai daugelio metų įdirbis. Visgi tų alternatyvių veiklų yra ne viena, o kelios. Kuri iš jų pagrindinė, kurios šalutinės?
– Viskas keičiasi. Mūsų pagrindinė veikla – miškininkystė. Bet lygiagrečiai eina uogų vynui ir vynuogių auginimas. Šita šalutinė veikla stiprėja ir tampa pagrindine. Kadangi dirba abu vaikai (vienas – miškininkas, kitas – vyndarys, užsiimantis turizmu, bendraujantis su svečiais), taigi tikrai negaliu sakyti, kad miškininkystė pagrindinė. Vienam sūnui pagrindinė – miškininkystė, kitam – vyndarystė, turizmas. Dirbame visi kartu. Aišku, prie uogų auginimo ir vyndarystės šliejasi kaimo turizmas, vietovės pristatymas. Yra sodyba, kurioje svečiai gali apsistoti, vaikščioti po miškus, ragauti ir pamatyti, ką ir kaip auginame, jaustis gamtoje šeimininkais.
– Lankantis pas Jus, visur jaučiasi aristokratiškumas, būnate pasitempę. Kaip neapkerpėti gyvenant užkampyje?
– Visų pirma apkerpėti neleidžia veikla ir darbas. Žinoma, pandemijos laiku buvo sunkiau. Ji įvedė neigiamų dalykų: ribojo užsidegimą, norą keliauti. Atsirado įvairiausių baimių, apribojimų. Kai taip pradedi būti užsidaręs, iškart sunkiau. Jei rečiau nuvažiuoji pas kolegas, pas draugus į didmiesčius, greitai suvoki, kad jie pažengę toliau. Bet Lietuva yra maža. Galvoju, ji tikrai galėtų būti panaši į Šveicariją, kur visa šalis būtų urbanizuota, atstumai nedideli, todėl lengvai susisiekiama, taigi nėra taip svarbu, kurioje vietoje gyveni. Svarbiausia, kaip tu nori gyventi, kokių turi idėjų ir minčių. Jeigu bendrauji su žmonėmis, skaitai, negali apkerpėti.
– Kiti vynininkai daugiausiai gyvena šalia didesnių miestų?
– Tai įdomi tema, kurią stebiu eilę metų. Paskutinieji metai rodo, kad Šiaurės Lietuva gali tapti labai įdomiu vyno regionu. Aišku, reikia daug padaryti darbų, pamąstyti truputį plačiau, liberalizuoti kai kuriuos dalykus, gauti ES pritarimus (tai turėtų pavykti). Atrodytų, žodis „šiaurinė“ čia nelabai tinka, nes kuriasi nauji vyndariai, vyninės. Tam puikiai tinka šitos sąlygos. Rygos įlanka švelnina žiemas, švelnina šalnų poveikį ir galima bandyti efektyviai auginti vynuoges. O dirvožemis yra labai tinkamas – su dolomitais, su klintimis, su moliu. Jis tinkamas vynuogėms, suteikiantis savitą išraišką.
– Ar plečiate vynuogyną?
– Taip, vynuogyno plotas didėja. Atsargiai, mažais žingsniukais. Dabar jis išaugo iki 0,7 ha – su naujomis tendencijomis, per keletą ar keliolika metų atrinktomis ir patikrintomis veislėmis, kurios tinkamos vynui, kurios tinka mūsų sąlygomis, puikiai žiemoja, pakankamai suspėja sunokinti uogas, gana atsparios ligoms. Esu minėjęs, kad mūsų vietovė yra gan didelė ir plati, tačiau tuštėjanti, bet laisvos žemės praktiškai nebelikę. Kas lieka jaunimui? Lieka sugebėti išnaudoti mažas erdves, planuotis alternatyvias veiklas ir nebūtinai siekti rezultato turint šimtus hektarų žemės ir auginat kviečius ar panašias kultūras.
– Kiek seniausiam vynui, laikomam Jūsų rūsyje, metų?
– Seniausiam bus 13–14 metų. Tai pavieniai egzemplioriai, kurie naudojami mūsų pačių suvokimui praplėsti, įvertinant, kaip keičiasi vyno skonis, savybės.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
Atiduok skolas pasakoriau