blank
Dirbdami užsienyje, Ingrida ir Aurimas įsitikino asfaltas - ne jiems. Grįžę įkūrė ūkį. V. Bičiūnaitės nuotr.

Augina tai, ką patys mėgsta

Mintis ūkininkauti kilo abiem bedirbant Airijoje. Tik ten suprato, kad asfaltas – ne jiems, kad nori gyventi kaime, todėl grįžo į Kazliškį, iš kurio  kilusi Ingrida. Aurimas – netolimas kaimynas, iš Vabalninko (Biržų r.).

Rinktis būtent braškių auginimą juos paskatino ne kokie nors išskaičiavimai, o veikiau emocijos, mat abudu labai mėgsta šias uogas. Ūkį įkūrė 2015 m. ir pradėjo vos nuo 7 arų sklypelio. Ingrida iki šiol atsimena emocijas, užplūdusias sulaukus pirmojo derliaus: „Kai pamačiau pirmą sunokusią uogą ir ją suvalgiau, pasimiršo visi vargai. Pamiršau, kad skauda rankas, nugarą.“

Šiuo metu braškynas jau užima 1,4 ha.

Mokėsi dirbdami

Uogininkystės pradžia nebuvo labai sklandi. Nors domėjosi braškių auginimu, lankė mokymus, tačiau, pasak Aurimo, vis tiek patiems reikėjo atrasti savo kelią, supratimas ateina bedirbant, kai savo kailiu patiri įvairiausių dalykų.

Aprodydami ūkį, abu su meile kalba apie kiekvieną plotą. Viename jų braškės auga jau ketvirtus metus, kitur – antrametės arba pasodintos tik šį pavasarį. Visuose laukuose nutiestos laistymo sistemos. Šeimininkai neprisimena tokios vasaros, kuomet nereikėjo jų naudoti, tačiau šįmet jos kol kas atostogauja.

Laukuose auginama 11 veislių braškių. Lenkdama pirštus, Ingrida vardina: „Renaissance“, „Sonata“, „Rumba“, „Honeoye“, „Faith“, „Dahli“, „Florence“, „Sussette“ ir kitas. Sodinimui rinkosi šaldytus daigus.

Ar pasitaikė tokių veislių, kurios nepasiteisino, sunyko ar labai prastai derėjo? Pasak ūkininkų, vienareikšmiško atsakymo nėra, nes kiekvienos vasaros orai skirtingi. Pavyzdžiui, pernai puvo „Sussette“, nes šiai veislei buvo per daug drėgmės. Užpernai iš „Sonata“ veislės uogų lietus išplovė  skonį.

Įtakos turi ir kiti veiksniai, tad jei Kazliškio laukuose tam tikros veislės braškių menkesnis derlius, tai nereiškia, kad nepasisekė ūkininkaujantiems kažkur prie Klaipėdos.

Visgi braškių karaliene Ingrida vadina veislę „Malwina“, nes jos uogos tamsiausios. Vėlai derlių subrandinanti veislė turi atlaikyti pavasarines sausras, vasaros karščius. Šios uogos labai tinka trintos, šaldytos, mat išlaiko gražią, ryškią spalvą.

Didžiausi kenkėjai stirnos

Uogynai aptverti elektriniu piemeniu, kurio aukštis siekia apie metrą. Nors srovė nuolat įjungta, tačiau stirnoms tai nė motais, jos peržengia piemenį. Ieškodamos po plėvele augančių augalų, stirnos perrėžia plėvelę, apdrasko laistymo sistemas. Tuomet šeimininkams prisideda papildomo darbo – plėvelę, kur įmanoma, tenka suadyti, o laistymo sistemas suklijuoti.

Kiek kainuotų sklypą aptverti tinkline, gerokai aukštesne tvora, dabar net nebedrįsta skaičiuoti. Pakilus kainoms, investicijos tikrai būtų nemažos.

Vešlūs, gražūs Skeberdžių puoselėjami braškynai traukia akį. Ką jie daro, kad braškių kelmelių nepultų invaziniai šliužai, šaknų nepakirštų grambuolių lervos? Aurimas sako, kad viskas priklauso nuo žemės paruošimo, sėjomainos. Jei taisyklių nepaisoma, tai atsiras ir kenkėjų. Būsimo braškyno vietoje ne vienerius metus reikėtų auginti javus, bent porą metų palaikyti pūdymą. Taigi tai užtrunka ne vienerius metus. Iš pradžių ir jie neišvengė klaidų, paskubėjo – aparė pievą, išlygino ir joje pasodino braškes. Dabar žino – per metus įmanoma susitvarkyti lauką, pasodinti daigų, tačiau skuba džiaugsmo neatneša, nes vėliau daug tenka vargti.

Kad iš klaidų mokomasi, galima įsitikinti perėjus visus braškių laukus. Viename plotelyje stiebiasi javai. Ten augo pirmasis braškynas. Jo lysvės buvo padengtos šiaudais. Tačiau šiuo metu Skeberdžiai visas braškes augina juodoje agroplėvelėje, kuri praleidžia lietų. Tarpueilius nušienauja žoliapjove, o kelmelius apravėti vis tiek tenka rankomis.

Pasak šeimininkų, braškynus „patikrina“ ir pelės prirausdamos urvelių.

Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“

blank
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments